Ekspozicija įkurta šviesaus atminimo humanitarinių mokslų dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno, ilgamečio Lietuvos liaudies buities muziejaus (dabar Lietuvos etnografijos muziejus) darbuotojo, etnologo, daugelio ekspozicijų sudarytojo, muziejininko, paveldosaugininko ir visuomenininko iniciatyva.
Tai ne tik unikalus odontologijos istorijos liudijimas, bet ir jautrus šeimos atminimo puoselėjimas – dr. Morkūnas čia įamžino keturių šeimos narių – keturių gydytojų – profesiją. Šiandien ekspozicija toliau gyvuoja šeimos atminimui.
Leiskimės į kelionę laiku po pasaulį, kuriame skausmo malšinimas buvo iššūkis, o gydytojo darbo sąlygos – toli nuo šiuolaikinių standartų. Muziejaus duris svetingai atveria, lankytojus šiltai ir švelniai pasitinka bei šeimos istorijas pasakoja dr. Morkūno žmona istorikė, etnografė Teodora Morkūnienė.
Asmeninė istorija virsta vieša kultūrine erdve
Projektas buvo pradėtas ne tik kaip muziejus, bet labiau kaip šeimos atminimo ženklas – noras išsaugoti kelių kartų gydytojų istoriją, jų profesijos įrankius, meilę kraštui. Ekspozicija atskleidžia mums ir ateities kartoms ir tai, kaip tarpukario Lietuvoje buvo suprantama ir praktikuojama odontologija.
Ekspozicijos atidarymo metu į Kėdainius susirinko nuo odontologijos fakulteto dėstytojų iki muziejininkų ir istorikų. Simbolinę atidarymo juostelę perkirpo Vilniaus universiteto profesorė Alina Pūrienė kartu su dr. Morkūnu, o namo erdvės buvo palaimintos Kėdainių dekanato dekano Norberto Martinkaus – taip dar kartą pabrėžiant šios vietos sakralumą šeimos atminimui.
Autentiška erdvė su autentiškais daiktais
Ekspozicija įsikūrusi privačiame name Kėdainių senamiestyje. Šis namas Morkūnų šeimai priklauso jau daugiau nei šimtmetį – išlaikytos originalios detalės: medinės durys, langai, grindys.
Vieta išsiskiria savo nuoširdumu – tai ne fabrikas, ne muziejus pagal katalogą, o gyva šeimos istorija, paliudijanti, kaip stipriai pasirinkta profesija gali būti susijusi su žmogaus tapatybe, vertybėmis ir meile artimui.
Apsilankiusieji pribloškiami netikėto įspūdžio – lyg būtum įžengęs ne į muziejų, o į paliktą tarpukario gydytojo kabinetą. Interjeras kruopščiai atkurtas pagal tikrus šaltinius ir šeimos archyvus: autentiški baldai, paciento krėslas, gydytojo darbo stalas, grindų linoleumas, rankų darbo užuolaidos – kiekviena detalė kuria vientisą vaizdą.
Jis kupinas smulkių daiktų, kurie liejasi į visumą ir atkuria pilną paveikslą gyvenimo, darbo ir buities. Daug daiktų iš šeimos gyvenimo perduota iš kartos į kartą. Išlikusi ir tarpukario burmistro kėdė. Dalis medicininių spintelių – lietuvių gamybos, iš Tiksliosios mechanikos dirbtuvių „Orbita“.
Centrinėje vietoje stovi koja varomas grąžtas – vadinamoji „bormašinė“, vienas iš simbolinių praeities gydymo įrankių. Greta – dantų gydymui naudoti stikliniai indeliai, pincetai, veidrodėliai, plokštelės, pakuotės, netgi šepetėliai iš natūralių šerių. Visa tai – originalai, surinkti kruopščiai ir atsakingai per daugelį metų.
Labai jautrios sielos žmonės, žiūrėdami į senus daiktus, gali pajusti laikmečio dvasią, to meto kvapą, žmones supusį gyvenimą ir tradicijas. Išsaugoti įrengimai ir daikteliai – gyvas pasakojimas apie profesiją, kuri visais laikais reikalavo kruopštumo, empatijos, tvirtų nervų ir sveikatos.
Dantų gydymas tarpukariu – ne silpnų nervų profesija
Kai gydytoja Vincenta Petrauskaitė pradėjo darbą, glaudėsi kur kas mažesniame kampelyje, nei dabar name skirta vietos ekspozicijai.
Vienas svarbiausių ekspozicijos objektų – koja sukamasis grąžtas, vadintas „bormašine“. Šis prietaisas – tikras inžinerijos stebuklas savo laikmečiui, leidęs gydytojams atlikti dantų tvarkymo darbus, nors paciento kantrybė būdavo tiesiogiai proporcinga gydymo sėkmei.
Su šiuo aparatu dažnai tekdavo dirbti valandų valandas – ne tik fiziškai, bet ir morališkai tai buvo sudėtingas darbas.
„Gydytoja tuo metu aptarnavo ir Dotnuvos Akademiją, tai jai su visa įranga tekdavo važiuoti. Gabendavosi traukiniu. Iš stoties ją jau vežimu nuveždavo į darbo vietą, kur ateidavo žmonės“, – sako T. Morkūnienė.
Šalia grąžto – ir tarpukario kėdė su reguliuojamu atlošu, pritaikyta net mažiesiems pacientams. Visi įrengimai veikia ir dabar.
Gydytoja V. Petrauskaitė-Morkūnienė turėjo ir darbe naudojo tikrą retenybę – karpule, tikrus nuskausminamuosius vaistus.
Įranga, kurios vertė – šeimos ūkis
Sterilizatoriai, šviestuvai, spjaudyklės, dantų ištraukimo replės, net termosas šiltam vandeniui – kiekviena detalė įdomi tiek medikams profesionalams, tiek paprastam lankytojui.
Dalis eksponatų atkeliavo iš užsienio, kita – priklausė pačiai Morkūnų šeimai. Daug instrumentų – čekiški, įsigyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tų laikų įranga kainavo apie 600 litų – tai buvo solidi investicija, prilygstanti avių bandai ar automobiliui.
Dokumentai – ne mažiau vertingi nei įrankiai
Be daiktų, ekspozicijoje saugomi ir dokumentai – leidimai verstis praktika, receptai, diplomai. Ant sienos kabantis Vincentos Petrauskaitės Medicinos studijų diplomas pasirašytas rektoriaus Mykolo Riomerio ir dekano Vlado Lašo.
Yra ir tarybinio laikotarpio instrukcijų, kaip prižiūrėti įrangą. Kiekvienas dokumentas atskleidžia, kaip stipriai keitėsi profesija ir visuomenės požiūris į dantų gydymą.
Šeimos profesinė tąsa – keturi gydytojai viena pavarde
Morkūnų giminėje – net keturi odontologai. 1936 m. praktikuoti pradėjo Vincenta Petrauskaitė-Morkūnienė – viena iš pirmųjų moterų odontologių Lietuvoje. Vėliau prie jos prisijungė vyras Marijonas, iš pradžių verslininkas, bet sovietmečiu perėjęs į medicinos sritį. Jų vaikai Vida ir Remigijus taip pat tapo gydytojais odontologais.
Medikų dinastiją pradėjusi Vincenta Petrauskaitė kilusi iš didelės šeimos, gyvenusios Kairinėlių kaime.
„Kad duktė galėtų studijuoti, tėvai pardavė savo dalį miško, kaip buvo vadinama „nusikirtimui“. Kadangi vėliau reikėjo pinigų kabinetui, visi giminės prisidėjo. Šeima buvo labai draugiška“, – pasakoja Teodora.
Kiek anksčiau teko įsigyti ir „bormašinę“, nes besimokant kiekvienas studentas turėjo turėti savo aparatą. Įstojusi į Medicinos institutą Kaune, buvo sugrįžusi namo ir nusprendusi mokslų netęsti, bet tėvai ją įkalbėjo: „Būk dantų gydytoja“. Vėliau diplomą gavo su pagyrimu „Cum laude“.
Žmogiškas uždarymas
Kaip pasakojo dr. Morkūnas ir kaip prisimena marti Teodora, Vincenta Petrauskaitė-Morkūnienė buvo itin švelni gydytoja – pacientai sakydavo, kad jos gydymas nesukelia baimės. Darbas buvo alinantis: vasaromis karšta, kabinete nebuvo nei vėdinimo, nei kondicionierių, gydytoja dirbo stovėdama, o žmonės neretai alpėdavo – tiek dėl skausmo, tiek iš baimės.
Vincentos vyras Marijonas Morkūnas buvo ne tik sumanus verslininkas, bet ir itin gabus meistras, pats taisęs įrangą, net gaminęs kai kuriuos įrankius. Visi keturi šeimos nariai dirbo ne tik kaip gydytojai, bet ir kaip pedagogai, bendruomenės nariai. Jie buvo žinomi, gerbiami – juos prisimena ne viena Kėdainių karta.
Kaip sako Teodora, daliai pacientų sutaisydavo dantis ir nemokamai. Šviesaus atminimo labai jautrią ir kompetentingą gydytoją Vidą Morkūnaitę gerai pamena dar ir šių laikų Kėdainių miesto ir rajono gyventojai.
Kiekvienoje tokioje žmonių rankomis sušildytoje vietoje apima begalinis pasididžiavimo savo tauta ir jos stiprybe jausmas. Pastebi, kad užkyla banga stingdanti kūną nuo praradimų, sunaikinimų, kuriuos patyrėme, bet kitą akimirką klausant nuostabių istorijų užsipildai nauju krauju ir nauja viltimi.
Maža, bet didelė vieta
Privatus muziejus – unikali vieta mokykloms, sveikatos priežiūros specialistams ir visiems, kurie domisi tarpukario gyvenimo būdu. Odontologijos ekspozicija, įkurta XVII a. pastate, kuris nuo 1912 metų priklauso Morkūnų šeimai, atvira lankytojams tik pagal išankstinį susitarimą.
Galima užsisakyti ekskursiją, lankytis individualiai ar su grupėmis.