Čia ne tik klasės – tai gyvas, kvėpuojantis organizmas su dviem aukštais, mansarda, cokoliu, projektų erdve rūsyje ir net amfiteatru. Kiekvienas kampas kalba apie mokymąsi – bet ne bet kokį: kūrybišką, įtraukiantį, tarpdisciplininį.
Žymus architektas Louis Kahn sakė, mokykla prasidėjo, kai žmogus po medžiu paklausė klausimo. Architektūra turi tai įamžinti. Būtent tai čia ir įvyko.
Interjero šerdis – „Muzikos banga“
Susiję straipsniai
Čia mokslas neatskiriamas nuo meno. Muzika tapo ne papildomu užsiėmimu, o visos erdvės identitetu. Architektės pasitelkė mokyklos kurtą miuziklo priedainį ir perkėlė jį į interjerą – autoriniai šviestuvai atkartoja „muzikos bangą“, kurios ritmu alsuoja visa mokykla.
Spalvos kalba vaikų kalba Erdvės pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams – mažųjų zonose vyrauja energingos, aktyvios spalvos, o vyresniųjų – subtilesnės, padedančios susikaupti. Net tualetuose nestinga spalvų – nes čia spalva yra ne tik dekoras, o emocinė architektūros kalba, kuri lavina, džiugina ir skatina smalsumą.
Sienos, kurios pasakoja istorijas Kartu su architekte Aušra Gvildiene nuspręsta neslėpti istorijos – priešingai, ją parodyti. Atidengtos buvusios plytos, seno laiptų kontūro pėdsakai, atkurtos langų angos, naudotas kalkinis tinkas – toks pat, kaip Sapiegų rūmuose.
Tokie sprendimai leidžia sienoms „kvėpuoti“, o kartu sukuria unikalią akustiką. Sienos čia tampa edukacine priemone, perteikiančia laiką, sluoksnius, atmosferą. Senojo riedulių mūro (260 kv. m), plytų (280 kv. m) ir net 910 (kv. m) tinkuotų paviršių istorijos sugyvena su naujais sprendimais.
Net senų komunikacijų pėdsakai čia palikti kaip tylios, bet reikšmingos žinutės – apie tai, kas buvo, kad geriau suprastume, kur einame. Erdvės mokymuisi, bendravimui ir atradimams I–II aukštai: klasės, koridoriai ir universalios zonos jungiasi į vieningą sistemą, kurioje mokymasis vyksta visur.
Erdvių kaita skatina skirtingų amžiaus grupių bendravimą, o centrinė interjero ašis – vingiuojantis „gyvatės“ formos šviestuvas – veda nuo vienos patirties prie kitos. III aukštas: stiklinės pertvaros išlaiko atvirumo jausmą, o žalios spalvos akcentai ramina. Akustika, išdirbta su specialistais, užtikrina komfortą net po šlaitinėmis lubomis.
Cokolis: čia eksponuojamas autentiškas riedulių mūras, matomos ir pokario sienos.
Cementas pakeistas kalkiniu tinku, įterpta mikrocemento juosta su plytelėmis. Tai – ne tik istorinis muziejus, bet ir aktyvi kūrybinė erdvė. Projektų erdvė – spalvų laboratorija Salė, įkvėpta Piet Mondrian kūrybos, – raudona, geltona, mėlyna – tampa energijos šaltiniu.
Spalva čia matoma net lubose: šviestuvų profiliai kuria grafiką ore. Erdvė pritaikyta sportui, dirbtuvėms ir scenos menams – tiek vizualiai, tiek akustiškai. Amfiteatras ir kavinė – širdis, jungianti visus Per stiklines sienas atsiveria vaizdai į upę ir kiemą – tai erdvė, kur susitinka mokykla, miestas ir gamta. Amfiteatras talpina apie 130 žmonių – jame vyksta renginiai, pokalbiai, pietūs ar tiesiog tylus buvimas.
Akustinės užuolaidos leidžia transformuoti erdvę pagal poreikius. Mokykla, kuri augina žmogų Šiuolaikinės Mokyklos Centras – tai daugiau nei pastatas. Tai idėja, kuri skleidžiasi per architektūrą, spalvas, garsus ir erdves.
Tai vieta, kur istorija ne konkuruoja su dabartimi, o ją papildo, kur spalva ne tik džiugina, bet ir ugdo, o kiekvienas sienos kampas gali tapti pamoka. Tai mokykla, kuri skatina bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir drąsą būti savimi.
Interjero autoriai – Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Miglė Šalnaitė, Aurelija Slapikaitė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė, DO ARCHITECTS su projekto vadovė Gilma Teodora Gylytė.
Šis interjeras dalyvauja interjero architektūros konkurse „Mano erdvė 2025“, kurį organizuoja portalas Lrytas ir Lietuvos architektų sąjunga.