Pastaruoju metu Skandinavijoje atsiranda netikėta, iš pirmo žvilgsnio keistoka namų naujovė – ramybės kambariai.

Tai mažos, sąmoningai prislopintos erdvės, kuriose žmogus gali bent kelioms minutėms atsijungti nuo nuolatinio triukšmo: garsų, ekranų, šviesų, skubėjimo.

Interjero žurnalai, tokie kaip „Livingetc“ ir „Homes & Gardens“, jau kurį laiką rašo apie šią tendenciją – namuose kuriamas vietas, skirtas ne daiktams, o žmogaus galvai.

Paprastai tokie kambariai atsiranda ten, kur niekada nieko ypatingo nebuvo – buvusioje sandėliuko nišoje, antrame vonios kambaryje, mažame kabinete.

Užtenka kelių kvadratinių metrų, minkštesnių tekstūrų, prislopintos šviesos, kad susiformuotų tyli kapsulė. „Dezeen“ tokias erdves vadina naujos kartos poilsio architektūra – kai interjeras kuriamas ne tik akiai, bet ir galvai.[[ge:lrytas:lrytas:40465775]]Lietuvoje architektai tokių pageidavimų iš savo užsakovų dar negirdi. Architektas Povilas Daugis iš studijos „Heima“ sako, kad realiai tam tiesiog… nėra vietos.

„Pasikalbėjome komandoje – kol kas sunkiai įsivaizduojama. Ne todėl, kad idėja prasta, bet todėl, kad žmonės ir taip jaučia vietos stygių. Net ir didesniuose namuose prioritetas visada yra kitos funkcijos: pirtis, sporto zona, dar vienas kambarys vaikams“, – sakė jis.

[[ge:lrytas:lrytas:38175967]][[ge:lrytas:lrytas:37815935]][[ge:lrytas:lrytas:39595619]]

Povilas priduria, kad tokias erdves kur kas logiškiau matyti ne būstuose, o biuruose. Tokias ir jų komanda yra įrengusi. „Moderniuose biuruose įrengiamos patalpos, kur žmonės gali atsipūsti, susirinkti mintis, pasimelsti ar paverkti. Tokios erdvės turi prasmę, ypač tarptautinėse įmonėse. Tačiau būstuose Lietuvoje tokių pageidavimų dar negirdėjome“, – pasakoja jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41151713]]

Architektė Edita Stankevičiūtė-Righetto privačiuose namuose tokių kambarių taip pat nėra mačiusi, ir iš užsakovų tokio pgeidavimo negirdėjo. Tačiau viena vieta jai paliko labai stiprų įspūdį.

„Esu buvusi viename garsaus architekto projektuoto SPA centre, kuriame buvo tamsi, visiškai uždara patalpa. Atsiguli, klausaisi muzikos… Labai stipri emocinė erdvė. Jautiesi visai kitaip nei šviesiose, įprastose patalpose“, – prisiminė ji.

Vis dėlto Edita abejoja, ar tokia idėja prigytų Lietuvoje: „Mes esame gamtos žmonės. Mums reikia šviesos, horizonto, erdvės. Ramybę dažniausiai randame lauke, o ne uždarame kube. Skandinavijoje tokios idėjos prigyja greičiau – gal dėl klimato, gal dėl kultūros.“

[[ge:lrytas:lrytas:41151714]]

Pačiai architektei tokia erdvė nebūtų patogi: „Esu šiek tiek klaustrofobiška. Bet pati idėja – kalbėti apie tylą, pojūčius, atsijungimą – tikrai įdomi.“

[[ge:lrytas:lrytas:41147020]]

Vilnietis architektas Petras Sakalauskas taip pat abejoja, ar ramybės kambariai realiai prigytų Lietuvos būstuose. „Tokia erdvė „skamba gražiai“, bet jos nauda labai priklauso nuo žmogaus gebėjimo sąmoningai atsisakyti triukšmo ir ekranų.

Galbūt jis labiau prasmingas kaip bendro naudojimo erdvė – biure, viešbutyje, SPA centre ar net daugiabutyje, kur žmonėms paprasčiau laikytis bendros tvarkos nei savo privačiame būste“, – svarsto jis.

P. Sakalauskas pritaria, kad tamsesnė, prislopintos spalvos išties turi raminantį poveikį. Pasak jo, miegamasis daugeliui jau savaime tampa ta kasdienio atsitraukimo zona: „Dažnai miegamuosius planuojame dažyti tamsiomis spalvomis. Taip natūraliai susiformuoja ta ramybės oazė namuose – tik reikia bendro sutarimo dėl triukšmo šaltinių atsisakymo.“

Kad poreikis tokioms patalpoms auga, rodo ir platesnės gyvenimo būdo tendencijos. Tarptautiniai gyvenimo būdo ir interjero portalai pastebi, kad žmonės vis dažniau kuria namuose kampelius, skirtus atsigauti po intensyvios dienos – meditacijos vietas, skaitymo nišas, tylias zonas.

Gyvenimo tempas, ekranai ir informacijos srautas neišvengiamai keičia ir mūsų namus. Tylos poreikis tik auga.

Šiaurėje atsiranda keista naujovė – tamsos kambariai: lietuviai architektai kraipo galvas