O centro direktorė, režisierė Laima Mockevičienė, iš Šakių į Kudirkos Naumiestį važinėjanti jau 16 metų, teigė, jog per pusantrų metų, kol vyko renovacija, susigadino sveikatą, net ligoninėje teko gydytis.
Kultūros centrui iš Europos Sąjungos lėšų buvo gauta 2mln. 566 tūkst. 121 litas. Šakių savivaldybė šiam projektui skyrė 300 tūkst. litų. Statybos ir rekonstravimo darbus vykdė bendrovė „Verslo bitė“.
Pastarajai L.Mockevičienė turi daug pretenzijų ir neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
„Mūsų kultūros centras įsikūręs 1845 metais statytoje evangelikų liuteronų bažnyčioje. Plytos – 200 metų senumo, tačiau išsilaikiusios puikiai.
Iki rekonstrukcijos sąlygos buvo labai sunkios. Patalpas šildėme keturiomis krosnimis. Nuolat turėdavome vėdinti, nes kaupėsi smalkės.
Viską darėme patys: ir sienas, ir grindis lopėme. Scenos grindys buvo tokios supuvusios, jog vieną sykį pati įlūžau.
Tačiau ir į tokią salę pasikviesdavome daug žymių žmonių. Pas mus su spektakliu viešėjo ir šviesios atminties Donatas Banionis“, – pasakojo L.Mockevičienė.
Direktorė neslėpė, jog jau projektavimo metu jai daug kas ėmė kelti nerimą.
„Kai ką teko pačiai perbraižyti. Norėdami, jog sąmata būtų kuo mažesnė, centro darbuotojai daug ką patys griovė.
Dažnai lankiausi pas statybininkus, vaikščiojau su centimetru ir jaučiausi nekenčiama. Tačiau ir aš, ir mano kolektyvai esame įpratę dirbti gerai, to paties reikalaujame ir iš kitų.
Peržiūrėdavau visas sąmatas. Vienoje radau įrašyta: radiatorių nuėmimas, vidaus vamzdžių ardymas. Kokie radiatoriai, jei patalpose – keturios krosnys? Išsaugojau seną sąmatą su šiais darbais, kurie buvo įkainoti per 12 tūkst. litų. Bendrovės atstovai pasiteisino neapsižiūrėję.
Reikėjo kovoti dėl elektros – netiko galingumas; pirštu rodžiau, jog sienų glaistyti negalima, nes į jas įsimetęs grybas, tačiau niekas neklausė. Dabar tose vietose trupa tinkas, pelėsis persimetė net į šalia pastatytus baldus. Pelėsis ima rastis ir kitose patalpose.
Išbetonuoti lauko laiptai skyla gabalais, neįgaliesiems įrengtas pandusas nusileidžia tiesiai į važiuojamąją dalį, o jo turėklai užtveria šaligatvį.
Žiūrovų salėje sklinda stiprus aidas, teks kalti akustines plokštes.
Jei scenoje vyksta renginys, vieną darbuotoją turiu pastatyti žiūrovų salės gale, kad išjungtų šviesą, nes iš scenos to padaryti neįmanoma.
Darbus prižiūrintis bendrovės darbuotojas liepė man nesikišti“, – vardijo problemas centro direktorė L.Mockevičienė.
Žiūrovų salėje esantis balkonas žmonėms kelia ir juoką, ir pasipiktinimą.
L.Mockevičienė teigė, jog balkono sienelę projektuotojas paaukštino keliolika centimetrų.
Pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai mato tik scenos palubėje kabančias lempas, antroje – beveik tą patį, o iš trečios eilės įmanoma matyti scenoje esančių žmonių viršugalvius.
Dažnai renginiuose besilankantis Kęstutis Gudelevičius pasakojo, jog miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojai gausiai renkasi į renginius kultūros centre.
Balkone vietas gavę žiūrovai koncertus bei spektaklius žiūri stovėdami, o per pertraukas prisėda pailsėti.
Balkono užnugaryje įrengta aparatinė nebus naudojama, nes joje sėdintis garso bei šviesų operatorius matytų tik scenos palubės lempas.
„Tai kam mes tuos projektus rašėme? Daug ką teko pasidaryti patiems. Įsirengėme rūbines, palėpę smulkesnėms dekoracijoms.
Projekte buvo numatyti kabinetai penkiems centro darbuotojams. Neliko anei vieno. Kabinetai virto pagalbine patalpa.
Bendrovė šių metų balandžio pabaigoje atidavė objektą ir daugiau jos atstovai nebeatvažiavo, nors defektus turėjo pašalinti iki šių metų rugsėjo vidurio.
Ne kartą iš statybininkų girdėjau repliką: „Ko jūs norite? Jums – kaip Kudirkos Naumiestyje – ir taip gerai“.
Apmaudu dėl tokių konkursų. Kas pigiausiai pasiūlė, tas ir laimėjo. Toks ir darbas tuomet būna“, – piktinosi L.Mockevičienė.
Ji pripažįsta, jog kultūros centras iki rekonstrukcijos ir dabartinis – nepalyginami dalykai, patalpos tapo modernesnės ir jaukesnės. Tačiau rūpesčiams dėl įvairių nesklandumų nesimato galo.
„Bendrovės atstovai griežtai pasakė, jog balkono iš naujo netvarkys. Sako, pasistatykite aukštesnes kėdes. Atkirtau, jog į žiūrovų balkoną baro kėdžių tikrai nestatysiu“, – kalbėjo L.Mockevičienė.
Bendrovės „Verslo bitė“ atstovas, darbų vykdytojas Evaldas Montvila kultūros centro direktorės priekaištus atrėmė savais argumentais.
„Sienos pelija, nes nenaudojama moderni vėdinimo sistema. Tai pastato eksploatavimo, o ne statybininkų problema.
Istorinis pastatas yra šaltas, įsijunkite ventiliaciją, ir pastate nebus pelėsių.
Projekte buvo numatyti gelžbetoniniai lauko laiptai. Kadangi poniai direktorei buvo labai negražu, privertė mus užglaistyti laiptus. Taip negalima daryti, bet direktorei taip norėjosi.
Balkono sienelė nebuvo žemesnė iki rekonstrukcijos. Ji liko tokia pati. Mes baldų neprojektavome. Pagal statybų reglamentą sienelė turi būti ne žemesnė nei metras.
Jei ji būtų žemesnė, ir nukristų žmogus, į kalėjimą sėsčiau aš, ne direktorė. Be to, balkone labai žemos lubos, mes jų nepakelsime.
Vienintelis dalykas, kurio kol kas nepadarėme, už namo žole neapsėjome 20 kvadratinių metrų.
Kaltinimus galiu tik išklausyti, nieko negaliu padaryti.
Tegu duoda mus į teismą. Visą laiką statybininkai būna kalčiausi, tačiau mes turime dokumentus“, – teigė E.Montvila.
Šio projekto vadovė, Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyresnioji specialistė Aurelija Papievienė sakė, jog balandžio mėnesį, kai buvo perduotas rekonstruotas pastatas, sienų broko nesimatė.
„Sutartyje numatyta, jog atsirandančius defektus statybininkai turi sutvarkyti per 5 metus. Išbandysime visas priemones, kad savivaldybei netektų savo lėšomis taisyti visų defektų“, – teigė A.Papievienė. ˙
