Bugenių kaimo miške, prie Šventosios upės, 10 hektarų plote įkurta poilsiavietė „Bugeniai“ neaptverta aukšta tvora, kelio čia nepastoja ir rakinami užtvarai.
Tai kol kas vienintelė tokia privati poilsiavietė Ukmergės rajone.
Parką primenančioje vietovėje yra ką veikti – gali pėdinti ar bėgioti pažintiniais takais, kurių bendras ilgis beveik 2 kilometrai, gali kopti aukštyn arba žemyn terasiniais laiptais, kuriuos į vieną eilę sudėjus išeitų 300 metrų atkarpa.
Yra ir kur atsipūsti – čia įrengtos penkios laužavietės, dvi vaikų žaidimo aikštelės ir pavėsinė, taip pat apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria žadą atimantis gamtovaizdis.
Poilsiavietei priklauso ir 400 metrų smėlingos Šventosios upės pakrantės su patogiu paplūdimiu bei šalia įrengta aikštele sportiniams žaidimams.
„Daugelis mano, kad ši poilsiavietė yra valdiška – visų, tad joje gali daryti, ką nori, o mane ten išvydę poilsiautojai dažnai palaiko tiesiog šiukšlių rinkėju“, – plačiai šypsodamasis sakė 46 metų A.Čepas.
Patys ilsisi retai
Bendrovėje „Ukmergės keliai“ vairuotoju dirbantis A.Čepas Bugeniuose praleidžia daugiausia laiko – šiltuoju sezonu čia prasidėdavo ir baigdavosi jo diena. Bendraamžė žmona Violeta, bendrovės „Ukmergės vandenys“ vyresnioji chemikė analitikė, vyrui pagelbėja rečiau.
4 valandą ryto atsikėlęs ir pasiėmęs šunį, A.Čepas sėsdavo į automobilį ir nulėkdavo prieš darbą kelioms valandoms į poilsiavietę, esančią 2 kilometrai nuo namų, o grįžęs iš darbovietės vėl atsidurdavo Bugeniuose.
Visoje poilsiavietės teritorijoje jam mažiausiai du kartus tekdavo nušienauti žolę, surinkti ir išvežti poilsiautojų paliktas šiukšles, kas savaitę, o kartais ir dažniau pakeisti šiukšlių maišus pastatytose šiukšliadėžėse, prašluoti takus, laiptus.
Dabar, iškritus pirmajam sniegui, sutuoktiniai gali lengviau atsikvėpti – iki pavasario galės pailsėti.
Paklausti, ar patys turi galimybę nuosavoje poilsiavietėje tiesiog pailsėti ir nieko nedirbti, abu sutuoktiniai šypsojosi.
„Aišku, kad nuvažiuojame vasarą upėje nusimaudyti – ten geras paplūdimys, tačiau ne visada laisvų vietų būna“, – kalbėjo V.Čepienė.
Matydami netinkamą poilsiautojų elgesį sutuoktiniai bando juos sudrausminti ir prisistato esantys poilsiavietės šeimininkai, bet žmonės reaguoja labai įvairiai.
Anot A.Čepo, rūpesčių paprastai iškyla susidūrus ne su jaunimu, o su vyresniais poilsiautojais, kurie nepatenkinti, kad negalima prie pat upės privažiuoti mašina.
Vešėjo brūzgynai
Dar prieš kelerius metus poilsiavietės vietoje buvo neįžengiami brūzgynai, pro kuriuos įstengdavo prasibrauti tik žvėrys arba žvejai. Stovėjo nuo kolchozo laikų išlikę keli suoleliai.
Kai V.Čepienės motina atsiėmė ir dukrai padovanojo pusketvirto hektaro miško žemės, patys sutuoktiniai nupirko ir sklypo bendraturčio dalį.
Tapę 10 hektarų miško žemės savininkais, Čepai visą laiką prižiūrėjo šį savo turtą ir laukė geresnių laikų.
„Jeigu ne Europos Sąjungos parama, savo lėšomis net nebūtume bandę čia ką nors daryti. Idėja dėl poilsiavietės galvoje sukosi apie metus – domėjomės, daug skaitėme, buvome nuvykę į kitus rajonus pasižvalgyti.
Kur tik kreipėmės patarimų ir pagalbos į valstybines įstaigas Ukmergėje, visur mūsų sumanymą vadino utopija ir sakė, kad netgi nebandytume jo įgyvendinti, nes nieko neišeis“, – pasakojo V.Čepienė.
2011 metų birželio mėnesį padavę paraišką ES paramai gauti, ukmergiškiai kitų metų pavasarį jau pradėjo darbus, o tų pačių metų rudenį šventė poilsiavietės įkurtuves.
Viso šio projekto vertė – daugiau nei 350 tūkstančių litų, tačiau tik 10 procentų šios sumos teko prisidėti A. ir V.Čepams.
Svaigalų mėgėjų neįsileis
Ar nebuvo gaila keliasdešimties tūkstančių litų investuoti į vietą, kuri vargu ar kada nors atsipirks? Ar nebaisu, kad poilsiautojai greitai viską išlaužys, suniokos?
„Manėme, kad bus blogiau. Juk kaskart ten nuvažiavęs nežinai, ką rasi.
Kol kas tiktai vieną baisų atvejį turėjome, kai po vienos kompanijos apsilankymo turėjome beveik visą dieną viską kuopti, tvarkyti, kalną šiukšlių surinkome.
Užtat mūsų miško vertė dabar jau visai kitokia.
Jeigu piktadariai ir išlaužys arba pavogs poilsiavietės ąžuolinius baldus, išgrįsti takai ar laiptai juk liks amžinai – tai nemaža investicija, ilgalaikis turtas“, – teigė sutuoktiniai.
Kasmet poilsiavietės priežiūrai jie išleidžia apie 2 tūkstančius litų. Tai išlaidos degalams, šiukšlių maišams, neskaitant darbo.
Ar po dvejų metų, kai baigsis paramos davėjų iškeltų reikalavimų galiojimo terminas, poilsiavietėje „Bugeniai“ atsiras užtvarai ir bus imamas mokestis?
„Kaip ėjo ten žmonės, taip ir eis. Gal tiktai iš tų, kurie norės ilgiau įsikurti, prašysime tam tikro mokesčio.
Ir dabar, jeigu poilsiautojai pageidauja, galime nuvežti pirtį ant ratų, kubilą.
Visokių minčių ir idėjų turime – poilsiavietėje galima rengti skautų, moksleivių stovyklas, šunų parodas.
Tiktai vieno niekuomet nebus – išgertuvių vietos“, – teigė pašnekovai.
