Miesto pakraštyje, Vytauto gatvės pabaigoje Ukmergės autobusų stotis skaičiuoja jau 23 savo veiklos metus. Nauja, erdvi stotis, kurią suprojektavo tuometinis Valstybinis autokelių tyrinėjimo ir projektavimo institutas „Lietkelprojektas“, iškilo tuomet, kai senoji, pačiame miesto centre, dabartinėje Vienuolyno gatvėje, ilgus dešimtmečius veikusi stotis tapo per ankšta ir minioms žmonių, ir didžiuliams autobusams.
Ukmergės autobusų stotis savo perone vienu metu gali sutalpinti 19 skirtingomis kryptimis judančių autobusų: 9 vietos skirtos priemiesčio ir 10 – į kitus šalies miestus keleivius vežantiems. Šiuo metu čia per dieną pravažiuoja 95 tarpmiestiniai ir 36 priemiesčio autobusai.
Taigi, kaip jais keliaujančius žmones šiandien pasitinka Ukmergės autobusų stotis?
Autobuso laukia perone
„Nejauku čia. Vieta atvira, nėra kur pasislėpti nuo vėjo. Kiekvieną kartą, kai važiuoju į Vilnių aplankyti sūnaus šeimos, į stotį stengiuosi ateiti prieš pat autobuso atvykimą, kad nereikėtų jo ilgai laukti“, – kalbėjo stoties perone sutikta ukmergiškė Vlada.
Į Kauną vežančio autobuso laukiantis Benediktas tikino, kad buvo atvykęs kelioms dienoms pasisvečiuoti pas ukmergiškį pusbrolį. Kodėl vyras jau kurį laiką šąla ir neina į stoties pastate esančią laukimo salę?
„Man ten nesaugu, renkasi visokie neaiškūs tipai, o be to ten ne tik šalta, bet tuščia ir labai niūru.
Tas, kas sugalvojo įrengti į sporto salę panašią – su aukštomis lubomis laukimo salę, parinko jai visiškai netinkamą vietą. Juk pro jos langus matosi tik dalis perono, savo spinduliais trumpai palepina tik rytinė saulė.
Tą salę reikėtų sukeisti vietomis su pirmame aukšte esančiomis stoties administracijos patalpomis – ten pro langus jiems visas peronas kaip ant delno, šilta, šviesu, jauku, visą dieną saulė šviečia“, – svarstė Benediktas.
Į Anykščius autobuso belaukiantys šio miesto gyventojai Skaistė ir Karolis Ukmergės autobusų stotyje pasigedo spaudos kiosko, karštų gėrimų aparato, šiltos ir jaukios laukimo salės.
„Buvome įkišę nosį į tą vienintelį čia veikiantį medinį kioskelį – kavinę, tačiau ten visi keturi staliukai jau buvo užimti žmonių – vieni gėrė alų, kiti valgė, o treti sėdėjo ir plepėjo laukdami savo autobuso, o įžengti į tą vadinamą laukimo salę praėjo noras, vos pamatėme jos baisias sovietmečio laikų duris ir nešvarius langus“, – teigė jaunuoliai.
Po laukimo salę skraido žvirbliai
Kai pati pravėriau sunkias laukimo salės duris, ant čia keliomis eilėmis pastatytų suolų radau besėdinčius ir iš šalčio susitraukusius keturis vyrus ir moterį.
Nuo jų balsų tuščioje salėje skambėjo skardus aidas. Du vyrai, kad nesušaltų, gurkšnojo iš plastikinio butelio alų, o kiti laukiantys stebėjo, kaip lesa jų pabertas saulėgrąžas po salę skraidanti žvirblių porelė. Užkalbinti žmonės sakė, kad važiuojantys į kaimus ir laukia autobusų, kada juos ten nuveš.
„Užėjome pasėdėti į šią šaltą dėžutę. Čia nors vėjas nepučia“, – teigė Jurijumi prisistatęs vyras.
Jis į savo kaimą pas giminaičius per savaitę važiuoja po tris kartus, tad stotyje lankosi dažnai. „Ir pati stotis, ir jos laukimo salė turėtų būti perpus mažesnės. Stoties valdžia nesugeba pritraukti žmonių – juk šitoje dabar visiškai tuščioje salėje galėtų būti ir koks bufetas, nedidelė parduotuvė, spaudos kioskas, žaidimų automatai ar žaislų bei žaidimų vieta vaikams, galų gale, nors didelis veikiantis televizorius būtų.
Dabar gi čia žmogui visiškai nėra ką veikti ar kur akis paganyti. Šioje salėje dienomis dažniausiai benamiai prigula pamiegoti, o vakarais čia žmonės nesibodi ir savo gamtinius reikalus nemokamai atlieka“, – pasakojo Jurijus.
Jam paantrino ir Kęstutis, sakydamas, jog ne tokiam miestui tokią didelę autobusų stotį turėti. „Kadangi ši laukimo salė nėra keleivių traukos vieta, todėl ją taip pamėgo benamiai ir žvirbliai. Žvirbliai lubose jau lizdelį, turbūt, yra susisukę ir čia jaučiasi tikrais šeimininkais“, – rodė pirštu į lubose esančias ertmes Kęstutis.
Laikrodį pasuko į priekį
„Jei jūs mane dar čia matote, vadinasi, aš dar išsilaikau. Kaip koks paskutinis „mohikanas“ čia likau iš visų buvusių verslininkų.
O kažkada stovėjo čia gal 8 – 9 mediniai kioskeliai, iš kurių dabar tik pamatai belikę ir tuos sniegas paslėpė“, – plačiai šypsodamasi pasitiko stoties perone veikiančios vienintelės kavinukės savininkė Žana Šavlovskaja. Jos individualiai įmonei priklausanti kavinukė čia veikia jau devynerius metus.
Ž.Šavlovskaja joje dirba viena, tik vasarą samdosi vieną darbuotoją. Jos paskaičiavimais, per visus jos kavinukės gyvavimo metus net keturis kartus sumažėjo klientų, o asortimentas, atvirkščiai – padidėjo. Atsirado kibinų, paruoštų šaldytos tešlos produktų.
„Jei pirmaisiais kavinukės darbo metais autobusai iš šios stoties į Vilnių važiuodavo kas 15 minučių, tai dabar – kas 1- 1,5 valandos, jei tada mano kasos aparatas pirkimo čekį spausdindavo kas dvi minutes, tai dabar kartais ir ištisą valandą prasėdžiu be klientų.
Apyvarta labai priklauso ir nuo mėnesio dienos. Daugiausiai pirkėjų sulaukiu kiekvieno mėnesio 10 – 18 dienomis, kada mokamos pensijos, socialinės pašalpos, tuomet daugiau žmonių stotyje būna – atvažiuoja pasiimti pinigų, apsipirkti“, – sakė kavinės šeimininkė.
Iš savo klientų ji dažniausiai girdi skundus dėl brangiau nei kitur mokamo stoties tualeto ir dėl to, jog autobusų stočiai labai trūksta šiltos ir kompaktiškos laukiamosios salės.
„Laukti autobuso žmonės labai dažnai ateina čia, kadangi čia šilta. Tad visi keturi kavinėje esantys staliukai retai kada būna neužimti. Aš net kavinėje pakabintą laikrodį specialiai pasukau 5 minutėmis į priekį, kad tik žmogus nepavėluotų į savo autobusą“, – teigė Ž.Šavlovskaja.
Važiuojančių sumažėjo perpus
Ukmergės autobusų stoties viršininkė Audronė Gvozdienė patikino, jog stotis tokia, kokia dabar yra, tapo ne iš gero gyvenimo – per daugiau nei du dešimtmečius beveik perpus sumažėjo ir autobusais keliaujančių žmonių, ir maršrutų bei pačių autobusų.
„1992 metais, kada šioje vietoje įsikūrė autobusų stotis, vien po Ukmergės miestą darbo dienomis važinėjo18 autobusų, turėjome net dešimt skirtingų maršrutų, o šiemet maršrutų liko tik šeši ir jais važinėja tik 7 autobusai. Jei 1989 metais Ukmergės mieste buvo 30,4 tūkstančiai gyventojų, tai 2014 -aisiais jau tik – 22,5 tūkstančio“, – skaičius vardijo A.Gvozdienė.
Jai paantrino ir tris dešimtmečius Ukmergės autobusų stoties dispečerė dirbanti Jūratė Skapienė. Moteris prisiminė, jog anuomet, per dieną net septyni autobusai iš Ukmergės važiuodavo į Veprius, Sližius, o dabar į tą pusę tik tris kartus važiuojama darbo dienomis ir po vieną kartą savaitgaliais.
„Tais laikais pirmadieniais, savaitgaliais ar švenčių dienomis keleivius nuvežti į Vilnių ir Kauną prireikdavo net papildomų autobusų“, – sakė J.Skapienė.
Pasak jos, šiais laikais pagrindiniai autobusų keleiviai yra kaime gyvenantys, nepasiturintys žmonės bei nedidelė dalis tų, kurie automobilių nevairuoja arba jų dar neturi, o turtingieji visur nukeliauja savo automobiliais – patogiai, prie nieko nesitaikydami.
Pasididžiavimas – stoties tualetas
1100 kvadratinių metrų ploto Ukmergės autobusų stoties pastate šiuo metu yra įsikūrusi stoties administracija, siuntų tarnyba, dispečerinė, vairuotojų poilsio kambarys. Beje, praėjusių metų pabaigoje šiose patalpose buvo pagaliau pakeisti seni vėjo perpučiami langai ir durys.
Kita dalis patalpų yra išnuomota kirpyklai ir šildymo įrangai prekiaujančiai įmonei. Beveik 300 kvadratinių metrų ploto ir 6 metrų aukščio laukimo salė ištuštėjo pamažu – pirmiausia nebeliko bilietų kasos, bufeto, spaudos kiosko, o vėliau vis rečiau čia ėmė užsukti ir žmonės.
Kai prišildyti tokią nemažą patalpą stoties šeimininkams – bendrovei „Ukmergės autobusų parkas“ per sunki našta, šildymas prieš keletą metų buvo visiškai išjungtas. Salėje beliko ir tik dalis buvusių suolų, ant kurių gali susėsti apie 30 žmonių.
Salės durys atrakinamos 6 valandą ryto, o užrakinamos – apie 22 valandą.
„Į tą salę žmonės užsuka labai retai. Pravažiuojantys autobusai dabar ilgai nebestovi, vos tik vieni keleiviai išlipo, o kiti – įlipo, iškart ir važiuoja. Kartais autobuso keleiviai net nespėja į tualetą nubėgti“, – sakė A.Gvozdienė.
Ji patikino, jog spaudos leidiniais autobusais keliaujančius žmones jau beveik 8 metus aprūpina ateinanti laikraščių pardavėja, o lengvai užkąsti ar išgerti karštos kavos, keleiviai gali stoties perone veikiančioje privačioje kavinukėje.
Mokamas viešasis tualetas – vienintelė paslauga, kurią savo lankytojams šiuo metu gali pasiūlyti Ukmergės autobusų parkas.
Pasak A.Gvozdienės, dėl tualeto sulaukiama tik gerų atsiliepimų – čia visada švaru ir gėlės žydi. Tad ir šio stoties pasididžiavimo užrašas „WC“ bene ryškiausiai yra matomas, o ypač jo darbo laikas – nuo 7 iki 19 valandos bei mokestis – 0,35 euro.
Kodėl Ukmergėje, palyginti nedideliame mieste, tualeto paslaugos yra brangesnės nei Vilniuje ( ten apsilankymas autobusų stoties tualete kainuoja 0,30 euro ), iš Ukmergės autobusų stoties darbuotojų lūpų nuskambėjo tik vienas atsakymas: už tualeto švarą ir tvarką imamas mokestis neatperka jo išlaikymo išlaidų, tualetas nuostolingas. Nelygu kokia diena, čia užsuka tik apie 15 – 40 žmonių.
Atsiradęs investuotojas persigalvojo
„Visą gremėzdišką autobusų stoties pastatą reikėtų nuversti ir iš naujo pastatyti nedidelį, kompaktišką statinį. Tokios, kokia stotis yra dabar, tikrai nereikia.
Prieš ekonominę krizę šalyje, 2008 metais, buvo atsiradęs investuotojas, kuris ketino dalį didžiulės stoties teritorijos išnaudoti prekybos centro statybai bei šalia pastatyti naują mažesnę autobusų stotį, tačiau vėliau, deja, savo planų atsisakė“, – sakė bendrovės „Ukmergės autobusų parkas“ direktorius Alfonsas Prabišas.
Pasak jo, to meto paskaičiavimais, minėtas projektas būtų atsiėjęs apie 5 – 10 milijonų litų (apie 1,45- 2,9 mln. eurų) . Ukmergės savivaldybei priklausančiai įmonei tai – milžiniškos lėšos. Kol kas jų neatsiranda ir skylėtame rajono biudžete.
