Nelabai yra ką rinktis
Įsigydami būstą daugiabutyje gyventojai vis dažniau pasidomi, kaip suprojektuotas jų namo kiemas ir visa daugiabučių gyvenvietė. Tačiau landšafto architektė Dovilė Ivanauskienė sako, kad mes stipriai atsiliekame nuo pažengusių Europos šalių, kuriose profesionalų projektuojamas daugiabučių landšaftas tampa savaime suprantamu dalyku. „Tiesa, pastaraisiais metais vis dažniau sulaukiu nekilnojamojo turto vystytojų prašymų parengti kraštovaizdžio projektus naujiems daugiabučių kvartalams“, – prisipažino D. Ivanauskienė.
Gyventojų poreikiai keičiasi
Besikeičiantys gyventojų poreikiai atsispindi ir profesionalų formuojamose daugiabučių namų erdvėse. Mamos, auklės, butų savininkai, butų nuomininkai, jaunimas, senjorai – visi jie turi įvairiausių pomėgių, tačiau jaučia poreikį pažinti vieni kitus, burtis, rengti kaimynų piknikus. Daugiabučių aplinkos kūrimo iniciatoriai pirmiausia yra projektus užsakantys nekilnojamojo turto vystytojai. Nuo jų požiūrio, suvokimo priklauso, kokias kiemo erdves turės naujai statomi daugiabučiai.
D. Ivanauskaitė pastebėjo, kad šių dienų NT vystytojai siekia sukurti estetišką, nedaug lėšų priežiūrai reikalaujančią namų aplinką.
Posovietinė inercija
Anot architektės, pagrindinis skirtumas, lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių daugiabučių aplinką, – nevienodas požiūris į projektų išbaigtumą, skirtingas socialinio konteksto pajautimas, skirtinga yra ir įgyvendinamų projektų medžiagų kokybė. O juk nuo viso to priklauso sėkminga landšafto projekto perspektyva ir priežiūros kaštai. „Lietuvoje kol kas galime suskaičiuoti tik pavienius projektus, kurie gali lygiuotis į geriausius Europoje įgyvendintus projektus, kuriuos drąsiai galėtume pateikti tarptautiniams konkursams. Dažniausiai mes matome gan primityvius ir nelogiškus sprendimus, kurie likę nuo sovietinių laikų.
Projektuoja asmenys ar kompanijos, nejaučiantys planuojamos erdvės, neturintys net kraštovaizdžio architektūros projektavimo pagrindų, turintys mėgėjiškas žinias, o augalams skiriamas per mažas finansavimas“, – landšafto projektų bėdas vardijo D. Ivanauskienė.
Pasak jos, šiandien daugumos NT vystytojų dėmesys skiriamas tik greitam rezultatui.
Patiria psichologinį diskomfortą
Pati didžiausia klaida, kuriant daugiabučių aplinką, yra bet kam patikėtas landšafto projektavimas ir idėjų įgyvendinimas. Pirmiausia tai pajunta gyventojai – per savo kišenes. Neišspręsti agrotechnologiniai, inžineriniai klausimai labai padidina tokios aplinkos priežiūros kaštus arba nuolat reikalauja nemažų finansinių injekcijų.
Neišspręsti akustikos, insoliacijos (saulės energijos kiekis, tenkantis per tam tikrą laiką vienetiniam plotui), drenažo, komponavimo klausimai turi neigiamą poveikį tokio daugiabučio gyventojų sveikatai.
„Nejaukioje ir nefunkcionuojančioje kaip vienas organizmas erdvėje žmonės dažniausiai jaučia nuolatinį psichologinį diskomfortą“, – teigė pašnekovė.
Daugiabučių aplinkos sutvarkymas labai skiriasi nuo individualių namų projektų. Esminis skirtumas – erdvės suvaldymas.
„Atsakingi NT vystytojai ne tik pateikia kūrybiškų sprendimų vizijas, bet ir pasirūpina, kad jos būtų įgyvendintos. Kaip sėkmingai vystomų daugiabučių landšaftų projektų pavyzdžiai gali būti įgyvendinti „Eglių terasų“ ir „Beržų terasų“ projektai bei šiuo metu vystomi „Pušų terasų“ gyvenamieji namai“, – vardijo D. Ivanauskienė.
Sostinei reikalingi profesionalai
„Privatūs vystytojai turi nepaprastai didelę įtaką urbanistinio kraštovaizdžio pokyčiams. Kiekvienas naujas objektas gali suteikti labai daug gėrio, jei laikysimės nuostatos, kad kuriame gražią aplinką, gerą, gražų, patogų pastatą“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė. Anot jos, ši nuostata ypač svarbi, kuriant gyvenamuosius kvartalus, nes gyvenamoji vieta žmones veikia jautriausiai. Dėl to įstatymais numatyta, kad šalia naujai statomo gyvenamojo namo turi būti užtikrinta ne mažesnė nei 30 proc. projektui skirto ploto neužstatyta erdvė.
„Kiemas arba erdvė, kurioje žmonės bendrauja su kaimynais, kurioje žaidžia vaikai, kur ilsimasi, žmonėms yra labai svarbus, jo gyvenimo būdui įtakos turintis dalykas. Jei gyvenamajam kvartalui projektuoti pasitelkiami kraštovaizdžio architektai, kurie gerai išmano gamtos procesus, želdinius, tai yra sveikintina“, – sakė savivaldybės specialistė.
Anot V. Deveikienės, profesionalai išmano, kokie sprendimai geriausiai tiktų virš požeminių garažų esančioms erdvėms ar terasoms.
„Man padarė įspūdį tai, kad kuriant „Antakalnio terasas“ buvo stengiamasi išsaugoti medžius, augalus, natūralų reljefą – ir integruoti juos į šiuolaikinę architektūrą. Be to, žalieji plotai nebuvo per daug sudekoratyvinti, išsaugotas jų natūralus vaizdas, sukurtos poilsio erdvės, žaidimų zonos, takai, patrauklus spalvingumas, be to, kiemams būdinga įvairovė“, – sakė V. Deveikienė.
Miesto kūrėjas – išprusęs gyventojas
Šiuo metu Lietuvoje, D. Ivanauskienės vertinimu, dirba keletas tikrai gabių ir savo braižą turinčių landšafto specialistų. Vis dėlto bendras šalies vaizdas jai neatrodo labai puikus.
„Tikrai ne visuose naujuose daugiabučių projektuose darbavosi kraštovaizdžio architektai. Akivaizdu, kaip svarbu yra konteksto pajautimas, atsakomybės už sprendimus suvokimas – ką paliksi po savęs. Ar tai, ką sukūrei, teiks malonumą ir pasitenkinimą konkretaus kiemo gyventojams, taps pavyzdine miesto erdve, unikaliu miestą ar šalį reprezentuojančiu objektu, ar nesibaigiančiais rūpesčiais, neišpildytais lūkesčiais“, – sako D. Ivanauskienė.
Tačiau NT vystytojai būtų bejėgiai, jeigu jų nesuprastų būsto besidairantys gyventojai. Pagrindinė kuriamo miesto atrama, pasak architektės – atsakingas, išprusęs ir ekologiškai mąstantis miesto gyventojas, gerbiantis savo ir kaimyno poreikius, galimybes ir priimantis logiškus sprendimus.
„
