– Deja, per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus aukštosiose mokyklose nebuvo paveldosaugos programų, pagal kurias būtų rengiami specialistais dirbti tvarkybos darbus paveldo objektuose. Mokymo įstaigose rengė tik statybos darbų specialistus. Todėl šiandien labai trūksta paveldo specialistų, nors pastaraisiais metais ženkliai daugėja darbų paveldo objektuose.
- Kodėl kultūros paveldo objektų tvarkybos specialistai nebuvo rengiami?
– Anksčiau prioritetai buvo skiriami tam, kad į kultūros sritį būtų pritraukta kuo daugiau investicijų, norėta supaprastinti biurokratinį mechanizmą, kad įmonės greičiau ir paprasčiau pradėtų dirbti gelbėjimo reikalaujančiuose objektuose. Specialistų trūkumą iš dalies padengė dar sovietinių laikų profesionalai, tačiau daliai jų išėjus į pensiją ar dėl kitų priežasčių pakeitus darbo pobūdį ir dėl didėjančių darbų apimčių, atsirado labai didelis kvalifikuotų specialistų deficitas. Apie tai pirmiausiai prabilo šioje srityje dirbančios įmonės. Todėl labai džiaugiamės, kad Kauno technikos kolegija nuo rugsėjo mėnesio pradės rengti studentus, kurie ne tik gilinsis į architektūros, istorijos, restauravimo, archeologijos teorijos žinias, bet ir formuos praktinius įgūdžius, galės stažuotis įmonėse, kurios yra mūsų rinkos lyderės.
- Koks jaunas žmogus turėtų rinktis šią specialybę. Juk turbūt ji tinkama ne visiems?
– Taip, pirmiausia reikia mylėti kultūros paveldą, jausti artumą istorijai, aistrą archeologijai. Žinoma, ši specialybė reikalauja ir daug kruopštumo, nes paveldo objektuose darbų pobūdis ir metodai labai įvairūs: nuo išorės darbų iki freskų ar net raktų restauravimo.
Paveldo objektai dažniausiai turi turtingą istoriją, sudėtingą raidą, todėl pritaikant juos šiuolaikinėms reikmėms svarbiausia išsaugoti jų autentiškumą ir vertingąsias savybes. Tai labai kruopštūs, technologiškai daugiau laiko reikalaujantys procesai. Mums reikalingi inžinieriai, kurie, įsigilinę į darbo specifiką, suvoktų istorines technologijas, žinotų pastato architektūros istoriją. Specialistų rengimas neabejotinai atvers naują kultūros paveldo istorijos puslapį.
- Kokios yra šios srities specialistų perspektyvos?
– Dar niekur pasaulyje nėra, kad būtų sutvarkyti visi kultūros paveldo objektai, todėl šios srities specialistai visada turės darbo. Taip pat jiems nebus sunku persikvalifikuoti į statybos sektorių, nes turės tam visus reikiamus pagrindus.
Dar vienas svarbus aspektas, kad dabar gyvename 2014-2020 metų Europos Sąjungos (ES) naujo finansavimo etape. Sulauksime Kultūros ir jai pavaldžių ministerijų finansavimo. Laukia 10 metų laikotarpis, kai reikės sutvarkyti tikrai daug paveldo objektų. Tai bus labai didelis iššūkis, nes čia reikia kokybės, o tokiuose objektuose darbai įprastai būna labai didelės apimties.
Labai džiugina ir pakitęs verslo sektoriaus požiūris. Pagaliau verslas suprato ir pamatė pridėtinę kultūros paveldo objektų vertę. Atsiranda vis daugiau kompanijų, verslininkų, kurie savo lėšomis restauruoja atskirus pastatus, o kartais net ir stambesnius kompleksus, todėl aš prognozuoju, kad šios srities specialistų poreikis tik didės.
Galiausiai mūsų specialistai vertinami užsienio šalyse. Daug jų dirba Norvegijoje, Austrijoje. Mūsų diplomai pripažįstami ES šalyse, galbūt kartais reikia tik išsilaikyti atestacijas ar patvirtinti juos pagal kitos šalies įstatymus. Tačiau paveldosaugos tvarkybos specialistų rinka yra labai didelė.
- O kokie kultūros paveldo objektai laukia restauracijos Lietuvoje?
-Galima išskirti kelias pagrindines grupes, kuriose bus dirbama labai daug. Pirmoji – restauruojami dvarai ir sodybos. Dvarų turime daugiau kaip 500, iš kurių pradėta restauruoti tik 100.
Antra grupė – bažnyčios ir kiti sakraliniai objektai: cerkvės, sinagogos ir t.t. Reikia nepamiršti, kad nebėra tiek vienuolių arba atsikūrusių vienuolijų, kurios galėtų sugrąžinti istorines funkcijas vienuolynams. O juk tai yra dideli architektūriniai kompleksai, pavyzdžiui, Vilniuje esantis misionierių vienuolynas. Labai vertingi sakralinių objektų interjerai, sieninė tapyba, lipdyba ir kitos architektūrinės detalės. Kol kas jie užkonservuoti, tačiau ateis laikas ir juos restauruoti. Vyskupijos ieško šiems istoriniams pastatams šiuolaikinio pritaikymo. Vienur atsiras kultūros įstaigos, kitur – nauji piligrimų centrai ir pan.
Trečia grupė – XIX-XX amžiaus pastatai, Kauno tarpukario architektūra, kuri neseniai gavo Europos paveldo ženklą, reiškiantį, kad tai yra išskirtinis, unikalus reiškinys, turintis kultūrinę, architektūrinę ir istorinę vertę. Čia galima priskirti ir muziejus bei švietimo įstaigas. Apie 90 proc. Lietuvos muziejų įsikūrę kultūros paveldo objektuose. Yra ir bibliotekos, teatrai, beveik visi didžiųjų miestų universitetai.
Dar viena grupė, kuri pradeda atsigauti – pramoninis paveldas. Pavyzdžiui, Klaipėdoje baigiama tvarkyti labai puošni buvusi skerdykla. Šalia įsikurs sporto ir pramogų parkas. Tai atgaivins visą rajoną. Tokių objektų yra daug, o tvarkybos darbų poreikis milžiniškas.
- Kur krypsta Lietuvos Kultūros ministerijos ir paveldosaugos filosofija?
– Labai džiaugiamės dabartine Kultūros ministerijos politika – jos nuomone, objektą, kad ir koks sunykęs jis būtų, pirmiausia reikia restauruoti ir išsaugoti jo autentą, o ne griauti ir statyti jo kopiją ar naują statinį jo vietoje. Šis požiūris užtikrins tradicijos ir istorijos tęstinumą. Tai parodo, kad šios srities specialistai bus vertinami ir visada turės tikrai įdomų ir istorinę išliekamąją vertę turintį darbą.
