Kai Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas susapnavo geležinį vilką, jam nelabai rūpėjo, kad jis kaukia virš pelkės.
Ant pelkės pastatytame Vilniaus senamiestyje vandens siurbliu po namo pamatais nieko nenustebinsi. Tačiau nė vienas jų negali net lygintis su brangia vokiškų siurblių sistema, kuri nesustodama pumpuoja vandenį, besikaupiantį po Valdovų rūmais.
Gruntinio vandens lygis čia turi būti visada toks pat: šeši metrai po žemės paviršiumi – ne aukščiau ir ne žemiau.
Jei Vilniuje dingtų elektra, įsijungtų po Valdovų rūmais įrengtas atsarginis elektros generatorius. Jo degalų atsargos dar 10 valandų neleistų vandeniui užlieti rūmų – po to reikėtų pilti naujų degalų.
Jei Neris patvintų, patikimi prietaisai apsaugotų Valdovų rūmus nuo potvynio.
Problemų pridarė Gediminas
Architektas Ričardas Bitovtas, vadovavęs Valdovų rūmų atkūrimui, pasakoja, kad vandens problema buvo žinoma jau statant pilį.
Kai kunigaikštis Gediminas ar jo pirmtakas Vilniuje statė pilį, o greta – rūmus, jam rūpėjo sėkmingai apsiginti nuo užpuolikų. Todėl pelkėtas pusiasalis, kurį iš visų pusių supa upė, labai tiko.
Statyti buvo sunku, bet po to gintis buvo labai patogu: prasidėjus puolimui, užtvankos galėjo užtvenkti upę ir vanduo pusiasalį paversdavo sala.
Pilis buvo užimta tik vieną kartą – 1655 metais Šiaurės karo metu.
Lietuvos valdovų rezidencija buvo pastatyta ant daugybės ąžuolinių ir pušinių polių, sukaltų į pelkę. Beje, tyrimai rodo, kad poliai buvo kalami tuo metu, kai kunigaikštis Gediminas dar nebuvo gimęs.
Todėl jau mūsų laikais drenažo vandens pumpavimo sistema sukonstruota taip, kad mediniai poliai visada būtų apsemti, bet vanduo neužlietų atstatytų rūmų rūsio.
Ąžuoliniai ir pušiniai poliai turi mirkti vandenyje – kitaip sudūlės. Bet vanduo negali pakilti ir aukščiau, nes tuomet rūmai bus apsemti.
„Mielai būtume įrengę gilesnius rūsius – muziejuje būtų buvę daugiau erdvės. Bet privalėjome išlaikyti vandens lygį, kurį diktavo medinės polių konstrukcijos“, – sakė architektas Adas Katilius.
Oro poveikis – pražūtingas
V.Ščiavinsko nuotr.
Pirmą kartą gruntinį vandenį toje vietoje teko nuleisti, kai kone prieš tris dešimtmečius archeologai pradėjo kasinėti Žemutinės pilies liekanas.
A.Katilius sakė, kad pradėjęs projektuoti Valdovų rūmus jau žinojo, jog negalima užpilti žemėmis archeologų atkastų pamatų.
Jis dirbo atstatant Arsenalą, kur dabar įsikūręs Taikomosios dailės muziejus, ir dar tuomet patyrė, kad šlapias mūras, nors kartą susidūręs su oru, labai greitai suyra.
Statybininkų atkasti ir po to užkasti Arsenalo pamatai jau po kelerių metų buvo suirę.
V.Ščiavinsko nuotr.
„Jei ištraukei iš vandens skardinę, o po to įmetei atgal į vandenį, ji iš karto surūdys. O jei jos neliesi – dar ilgai gulės po vandeniu sveikutėlė“, – aiškino architektas.
Todėl teko galvoti, kaip nuleisti ir nuolat išlaikyti tame pačiame lygyje gruntinius vandenis.
„Vanduo turi smailą snukį“,– architektų mėgstamą posakį kartojo A.Katilius.
Jo tikinimu, drenažo sistemai ir siurbliams pinigų nebuvo pagailėta.
Lietuvos valstybės vadovai ne kartą kartojo statytojams, jog viskas turi būti įrengta aukščiausiu lygiu. Juk Lietuvos valdovai savo prabanga konkuravo su turtingiausių Europos valstybių karaliais.
Vandenį pumpuoja į Nerį
Gruntinio vandens išsiurbimo sistemą po Valdovų rūmais projektavo inžinierius Antanas Pečkaitis.
Valdovų rūmai buvo apjuosti keliomis skylėtų plastikinių vamzdžių juostomis.
Ten susirinkęs vanduo teka į tris šulinius, o iš šulinių siurbliai pumpuoja vandenį į Nerį.
Kiekviename šulinyje šiuo metu pakaitomis dirba po du siurblius. Jei vienas sugestų, automatiškai įsijungtų kitas, o saugos darbuotojai tai sužinotų iš garsinio signalo.
Siurbliai sujungti į automatinę sistemą, kuri pati save reguliuoja.
Taip pat įrengta atsarginė drenažo sistema su siurbliais.
Jei Neris patvintų, išpumpuotas vanduo negrįžtų atgal į Valdovų rūmus, nes konstruktoriai įrengė atbulinį vožtuvą tarp šulinių.
Ties V.Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“ po žeme įrengta konstrukcija per potvynį hermetiškai uždarytų dangtį ir vanduo negalėtų tekėti atgal.
Nuolat plauna ir valo
Valdovų rūmų procesų automatizavimo inžinierius Aurimas Ramelis tikino, kad vandens siurbliai kol kas veikia patikimai.
Sugedę buvo tik vieną kartą, bet tuo metu vyko statybos, todėl vanduo daug žalos nepadarė.
Bet jei rūsiai pradėtų skęsti dabar, eksponatams iškiltų pavojus.
Siurblius tenka nuolat plauti, valyti nuo jų apnašas.
Namas pradėjo skęsti
Pastatų konstruktorius Jakovas Mendelevičius prisimena, kaip kone prieš tris dešimtmečius buvo iškviestas gelbėti Tilto gatvės pradžioje pastatyto namo.
Šį pirmąjį karkasinį Vilniaus namą prieš pat karą pasistatė 30 bankininkų. Jie galėjo sau leisti įsigyti brangius įrenginius, todėl namas buvo pastatytas pelkėje, o po juo sumontuotas metalinis siurblys.
Jau sovietiniais laikais statybininkai siurblį išmontavo ir išmetė nesuprasdami jo paskirties. Vanduo akimirksniu pakilo ir užtvindė rūsius.
Lietuvos prezidentai dirba pelkėje
Lietuvos prezidentūra taip pat pastatyta ant nestabilaus, durpėto grunto, tačiau yra aukščiau nei Valdovų rūmai.
600 metų čia buvo tiesiamos įmantrios drenažo sistemos, sodinami dirvą sausinantys augalai. Tačiau ir dabar Prezidentūros parke iškasus metro gylio duobę jau kitą dieną ji virsta tvenkiniu.
1367 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila šį sklypą padovanojo Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai iš Krokuvos. Tačiau Vilniaus vyskupai čia neskubėjo įsikurti – rūmai buvo pastatyti tik 1543 metais. Statybai tiko tik nedidelė žvyro kalva, ant kurios stovi dalis dabartinės Prezidentūros pastato.
Greta įsikūrę vyskupo tarnai bei amatininkai medinius pastatus statė ant polių, iškasę daugybę šulinių gruntui sausinti.
Dabartinės Prezidentūros pastatas buvo pastatytas XIX amžiaus viduryje ant nugriautų Vyskupų rūmų pamatų pagal Rusijos architekto Vasilijaus Stasovo projektą. Statytojai kelerius metus kaupė alksnius, iš kurių pelkėje klojo rentinius, o jau virš jų statė rūmus.
Aplink Prezidentūros kiemą V.Stasovas suprojektavo drenažo tunelį, kuriuo pro dabartinę S.Daukanto aikštę vanduo tekėdavo į Vilnios senvagę. 1,2 metro aukščio tunelis yra iki šiol.