Paslapčių pilnus namus kauniečių šeima gaivina porą dešimtmečių

Netrukus į savo būstus visus norinčius pakvies keli kauniečiai, kurie išsaugojo vertingus autentiškus tarpukarį kurtus, su Lietuvos ir Kauno istorija susijusius baldus bei kitas interjero detales.

Toks sumanymas nenustebino vienos kauniečių menininkų šeimos. Tadas ir Jurgita Žebrauskai su pulku savo vaikų gyvena išskirtinės architektūros tarpukariu statytame mediniame name.

Lindyne paverstą pastatą jie galėjo nugriauti ar sumoderninti, tačiau to nepadarė. Saugo tai, ką rado, savo rankomis bando atkurti sunaikintą paveldą ir namų durų neužtrenkia nepažįstamiems žmonėms.

Kiekvienas, kas užklysta į Aleksote esančią Sietyno gatvę, nejučia sustoja. Žvilgsnį prikausto čia stūksantis įspūdingas 17-uoju numeriu pažymėtas medinis namas.

Dviejų aukštų pastatas su mansardiniu sudėtingos formos stogu, balkonais ir bokšteliu primena pasakų namelį. Nekyla abejonių, kad jo šeimininkai stengiasi išsaugoti kuo daugiau autentiškų pastato elementų. Todėl norisi sužinoti, kas čia gyvena ir kaip atrodo namo vidus.

Išskirtinio pastato duris svetingai pravėrė jo šeimininkas T.Žebrauskas. Vyras, baigęs Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (VDA KF), turi dailininko dizainerio diplomą. Po studijų jau daug metų dirba Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros katedroje.

Greta vyro šypsojosi jo antroji pusė – Jurgita, taip pat menininkė, VDA KF stiklo specialybės diplomantė, dabar dirbanti Kauno dailės gimnazijoje.

Aplinkui sukosi 5 atžalos – dešimtokas Merkys, septintokas Joris, ketvirtokė Minija, pirmokas Uosis ir darželinukė penkiametė Vasara.

Dar dvi dukterys 21 metų Ūla ir 19-metė Pajauta namo nebuvo grįžusios, nes abi studijuoja Vilniuje. Merginos rengiasi tapti architekte ir dizainere.

Pasisveikinę su svečiais vaikai užsiėmė jiems įprastais darbai. Vieni žaidė ar ruošė pamokas, nes visi mokosi Kauno dailės gimnazijoje. Kai kurie repetavo muzikos kūrinius, nes visos kauniečių atžalos groja skirtingais muzikos instrumentais ir po pamokų lanko muzikos mokyklą.

Svetingai žurnalistus sutikęs T.Žebrauskas pasirodė esąs puikus gidas, apie savo namus galintis papasakoti įdomių detalių.

Medinė vila Sietyno gatvėje buvo pastatyta tarpukariu. Jos projekto autorius – statybos technikas Jonas Varneckis. 1929 metais jis įsigijo sklypą Linksmadvaryje ant Aleksoto kalno šlaito. Tuo metu tai buvo miesto pakraštys.

T.Žebrauskas pasakojo, kad namo projektuotojas ir savininkas jame gyveno pats, vėliau kurį laiką jį nuomojo karininkams. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas.

Jame veikė vaikų darželis. Dalyje pastato gyveno sovietų kariuomenės praporščikas.

Paskutinė namo šeimininkė sovietmečiu buvo sukarintos savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti organizacija DOSAAF. Name buvo įkurtos skuterių remonto dirbtuvės.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pastatas buvo grąžintas J.Varneckio seseriai. Ji per nekilnojamojo turto agentūrą pastatą ir pardavinėjo.

Jauna pora tuo metu ieškojo namų. Užtiko skelbimą ir apžiūrėjo pastatą.

„Jame jau kelerius metus niekas negyveno. Pastatas buvo virtęs vietos girtuoklių lindyne. Viskas, ką buvo įmanoma pavogti, buvo išnešta. Nebuvo net durų. Tik langai išliko, nes juos tuo metu dengė grotos“, – pasakojo T.Žebrauskas.

1994 metais namą įsigijusi pora suvokė, kad nors ir labai apleistas, tačiau namas – išskirtinis ne tik dėl architektūros, bet ir dėl savo istorijos.

Tuometiniai įstatymai įpareigojo saugoti visus prieš Antrąjį pasaulinį karą statytus namus.

Netrukus įstatymai pasikeitė. Apleistas, apgriuvęs namas nebuvo įtrauktas į paveldo objektų sąrašą, todėl nauji jo savininkai pastato galėjo ir neatstatyti.

„Daugelis mums sakė – sudeginkite ir statykite naują namą arba aptinkuokite iš išorės, kad būtų šilčiau“, – prisiminė J.Žebrauskienė.

Tačiau sąmoningi kauniečiai tokių patarimų neklausė.

Šeima pamažu ėmėsi atstatyti namą.

„Paskelbiau, kad norėčiau, jog kas nors grąžintų duris, kurias paėmė iš Sietyno gatvės 17-ojo namo. Netrukus atsirado Marvelėje gyvenęs vyras, jis atgabeno 9 šiame name buvusias duris ir mums jas pardavė“, – prisiminė T.Žebrauskas.

Patys kauniečiai dalį senų namo sienų rastų pakeitė naujais, namą šiek tiek apsišiltino iš vidaus, nes žiemą sienos net apšarmodavo. Pakeitė ir kelis visai sutrūnijusius ir išklypusius antro aukšto langus.

Skardinį tarpukariu dengtą stogą išsaugojo, tik jį apdengė nauja danga. Teko išardyti ir senas apgriuvusias koklių krosnis.

T.Žebrauskas pasakojo, kad kone viską darė savo rankomis.

„Namas pastatytas iš rąstų. Norint kai kuriuos jų pakeisti, naujus rąstus teko nutašyti. Iš pradžių rankos buvo kruvinos, o visos dienos darbas nueidavo vėjais, nes taip, kaip reikia, tašyti nemokėjau. Bet po savaitės jau išmokau tai daryti milimetro tikslumu“, – prisiminė kaunietis.

Šeima šveitė ne vieną sluoksnį aliejinių dažų, kuriais sovietmečių buvo dažytas namo fasadas, vidaus sienos, langai.

Drauge su sūnumis drožinėjo stogą ir balkonus puošiančias detales. Kadangi teko pakeisti ir kai kurias fasado lentas, kad šios atrodytų kaip anksčiau, naujas lygias lentas profiliavo. Sužinojo, kad balkonus tarpukariu puošė Gedimino stulpus primenantys ornamentai. Todėl ir vėl sukūrė panašias balkonų tvoreles.

Pradėjus remonto darbus namo viduje, kauniečių laukė dideli netikėtumai. „J.Varneckis buvo nepaprastos fantazijos žmogus. Remontuodami namo vidų aptikome keistų dalykų“, – pasakojo sutuoktiniai.

Name buvo sumontuota daugybė sieninių spintų. Antrame aukšte per visą namą į viršų vedančių laiptų aikštelėje T.Žebrauskas pastebėjo keistą vienos sieninės spintos konstrukciją. Jos gylis buvo nedidelis, tačiau už jos besitęsianti siena – stora.

Išardęs galinę spintos sieną, vyras aptiko dvi slaptas patalpas, užrakintas medinėmis seifo spynomis. 1,5 kvadratinio metro patalpoje namo statytojas buvo įsirengęs fotolaboratoriją, į kurią ir patekdavo pro spintą.

Kitoje mažoje ertmėje naujieji namo šeimininkai aptiko žiurkių apgraužtą milinę, kokardą, stiklinius fotografijų negatyvus, kuriuose daugiausia buvo įamžintas namas. Taip pat asmeninius giminėms J.Varneckio rašytus laiškus.

Juos T.Žebrauskas norėjo grąžinti namo statytojo giminėms, bet šie neatsišaukė. Todėl keletą mėnesių šeima vakarais vietoj pasakų juos skaitė vaikams.

Vėliau T.Žebrauskas name rado ir daugiau keistų už sienose paslėptų durų padarytų ertmių, antrus, dabar nenaudojamus, laiptus.

Autentiškiausias išliko namų prieangis, tvirtos eglės lentų grindys, svetainėje prasidedantys ir iki pat bokšto vedantys sraigtiniai laiptai su įspūdingais turėklais ir pats bokštas. Iš jo atsiveria nuostabus Kauno senamiesčio vaizdas, kuriuo iš bokšto ir mėgaudavosi jo statytojas.

Bokšto langai tarpukariu buvo įstiklinti trispalvės spalvų vitražais. Beveik visi jie sovietmečiu buvo sudaužyti. Iš 4 langų liekanų T.Žebrauskui pavyko atkurti vieną langą.

„Turime pažįstamų, kurie sovietmečiu lankė čia veikusį vaikų darželį. Jie pasakojo, kad anuomet bokšte būdavo uždaromi ir užrakinami nusikaltę vaikai. Dabar jo paskirtis kita – čia apsilanko ir dovanas palieka Kalėdų Senelis“, – pasakojo T.Žebrauskas.

Kauniečiai prisipažino, kad daugelis, kas užklysta į jų gatvę ir pamato medinę vilą, sustoja. Domisi jos istorija. T. ir J.Žebrauskai nuo smalsuolių neatsitveria tylos siena.

„Juokaujame, kad reikėtų įsigyti svečių knygą. Kas tik pas mus nesilankė. Ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš Japonijos, Australijos pabuvojo“, – šypsojosi kauniečiai.

Pora gyvendama istoriniame mediniame name domisi ir kitų Kauno medinukų likimais. Jiems skaudu matyti, kad daugelis kauniečių, norėdami gyventi patogiau, medinių namų remontui naudoja modernias medžiagas, ir autentiškos detalės ar net ištisi mediniai namai nyksta.

„Kas daugiau, jei ne patys, turime saugoti istoriją, palikimą ir savo pavyzdžiu tai skiepyti vaikams“, – įsitikinęs T.Žebrauskas.

Mediniame name Sietyno gatvėje 17 buvo apsilankiusi ir šviesios atminties architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Ji profesionaliai aprašė kauniečių namą.

Mokslininkė nustatė, kad namas buvo pastatytas 1933 metais.

„Jo projekto autorius tikrai buvo kūrybinga asmenybė. J.Varneckio suprojektuota vila – neįprastos stilistikos, sujungti „Art Nouveau“ bruožai su tuo metu madingais tautiniais motyvais. Jame daug kituose mediniuose pastatuose nesutinkamų elementų. Namas atspindi tarpukariui būdingą tautinio stiliaus ieškojimų kryptį“, – internetinėje medinės architektūros svetainėje „Archimede.lt“ rašė mokslininkė.

N.Lukšionytė-Tolvaišienė yra pabrėžusi, kad autentiškas namas tvarkomas tinkamai ir turi kultūrinės vertės.

Viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ vadovas

„Kadangi Kaunas garsėja tarpukario architektūra, nusprendėme, kad kauniečiams įdomu būtų pamatyti ne tik modernistinės architektūros pastatus, bet ir butus, kurių interjerai įrengti tų laikų dvasia.

Kaune yra žmonių, kurie turi išsaugoję „Art Deco“ stiliaus baldų, kitų interjero detalių. Garsūs šio stiliaus baldų kūrėjai taip pat gyveno ir kūrė Kaune.

Keletas kauniečių sutiko, kad ekskursijų dalyviai galėtų lankytis jų namuose, pamatyti autentiškų daiktų ir daugiau sužinoti apie Kauno istoriją. Manome, kad ateityje tokių žmonių atsiras daugiau.

Ekskursijas pradėsime organizuoti vasario pradžioje.“