Baiminasi naujų statybų
Vietiniai rajono gyventojai būgštauja, kad senąjį konservatyviai aristokratišką Antakalnį netrukus praris miesto plėtra ir šis prestižinis rajonas pavirs tuo, kuo sovietmečiu tapo Žirmūnai ar Kalvarijų gatvė, galėję išlikti geologinės Vilniaus praeities fragmentais.
Tokiais, koks dar išliko Antakalnis su savo stačiašlaitėmis kalvomis, spalvotais šaltiniais, pelkėtomis pievomis prie Neries. Nors šis rajonas miesto centre, jo kraštovaizdyje galima aiškiai atpažinti prieš tūkstantmečius ištirpusio ledyno pėdsakus.
Antakalnio gyventojai džiaugiasi gamtos artumu, bet juos vargina transporto spūstys, trūksta vietų automobiliams. O labiausiai prestižinio rajono gyventojai bijo naujų statybų, kurios vis labiau kaimietišką sostinės dvasią paskandina didmiesčio ūžesyje.
„Sostinė“ apie šio rajono išskirtinumą ir ateitį neišvengiamai atsinaujinančiame didmiestyje kalbėjosi su pokyčiams jautrios Antakalnio bendruomenės aktyviste, jau 20 metų pėsčiųjų žygius po Antakalnį ir visą Vilnių rengiančia „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja, geografe 65 metų Nijole Balčiūniene.
– Antakalnio bendruomenė parašė savivaldybei protesto laišką, kuriame piktinasi numatoma 5 ir 7 aukštų daugiabučių statyba Smėlio gatvėje. Bet iš tiesų statybų Antakalnyje mažai. Kodėl jūs ir visa bendruomenė nerimaujate, esą šis rajonas užstatomas per tankiai?
– Antakalnyje negalima planuoti statybų taip, kaip, pavyzdžiui, Pašilaičiuose. Atrodo, kad Vilniaus urbanistai miesto plėtrą planuoja užsidarę kabinetuose, net nepažvelgdami pro langus.
Visiškai neatsižvelgdami į išskirtinę Antakalnio paskirtį, jo vietą miesto infrastruktūroje.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
D.Umbraso nuotr.
Antakalnis – sostinės plaučiai, gamtos karkasas, centro jungtis su žaliaisiais plotais – Pavilnių ir Verkių regioniniais parkais, kitomis žaliosiomis zonomis. Antakalnio gatvės jokiu būdu nebegalima tankinti įkišant naujų daugiabučių tarp senų namų.
Jau pasiektas maksimalus Antakalnio gatvės tankis, jos tankinti jokiu būdu nederėtų. Ypač tokiais griozdais, koks pastatytas vietoj buvusio „Neries“ kino teatro ar statomas prie „Iki Eglutė“.
Jie atrodo kaip išsišokėliai, darko gatvės vaizdą. Jeigu taip bus ir toliau, Antakalnio gatvė taps panaši į Kalvarijų gatvę, užstatytą siaubingai neskoningos, nedarnios architektūros statiniais, pažeidžiant tos Vilniaus vietos geologinį savitumą.
O kaip sudarkyta vieta Valakupiuose prie žiedo, kur buvo Lietuvos kino studija, iškirsti pušynai, užstatyta daugiabučiais.
Betgi čia, kur sruveno Veršupio upelis, XVI amžiuje buvo pastatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija, rūmai su tvenkiniais, žvėrynu.
Yra istorinių liudijimų, kad čia vasarodavo Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Senovės tyrėjas Adomas Kirkoras XIX amžiuje atkasė bokšto sienas, daugelį pamatų, rūmų sparnus, kuriuose atrado šv.Mykolo statulėlę, krosnies koklių liekanų su Žygimanto Senojo portretu.
Tačiau šiais laikais nevykdomi jokie archeologiniai tyrimai, tik beatodairiškai užstatoma.
Jeigu Antakalnyje ir toliau bus statomi daugiabučiai Valakupių link, iškils grėsmė ornitologiniam koridoriui. Jis driekiasi nuo Lazdynų Nemenčinės link: juo migruoja paukščiai.
– Jei uždrausime statybas, ką daryti vilniečiams, kurie taip pat norėtų gyventi Antakalnyje kaimynystėje su aristokratiškaisiais menininkais, medikais, mokslininkais?
– Nesakau, kad statybos Antakalnio apylinkėse iš viso negalimos. Bet jos turėtų nepažeisti ekologinės šio rajono pusiausvyros ir neišdarkyti kraštovaizdžio.
O statytojai į Antakalnį veržiasi agresyviai, nesibodi net imtis savavališkų statybų.
Mes jau 7 metus bylinėjamės dėl savavališkų statybų Pragiedrulių gatvėje. Ten privatizuotoje žemėje, kuri patenka į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritoriją, buvo savavališkai, be leidimų pastatyti gyvenamieji namai. Nei savivaldybė, nei Statybų inspekcija nieko nepadarė, kad užkirstų kelią toms statyboms.
Teismai tebevyksta iki šiol, bet jau vėlu atitaisyti padėtį – žmonių, šeimų su vaikais juk neiškeldinsi.
– Tačiau ir savivaldybės parengtame projekte Antakalnį numatoma plėtoti kaip poilsio ir vietinio turizmo zoną su dviračių takais ir kita laisvalaikio įranga. Tad gal jūsų baimės dėl urbanistinės Antakalnio okupacijos tėra tuščias savęs bauginimas?
– Antakalnio gyventojai pritaria tiems savivaldybės sumanymams, kuriuos įgyvendinus vilniečiai čia galėtų įdomiai ir naudingai leisti laisvalaikį.
Bet antai P.Vileišio gatvėje vietoj buvusių senų garažų statomas didelis trijų aukštų daugiabutis. Gatvė toje vietoje siaura, todėl jau anksčiau savivaldybė numatė P.Vileišio gatvę pratęsti, paverčiant ją ne tik dviračių ar pėsčiųjų taku, bet ir transportui skirta gatve.
Tokiu būdu prie Neries žaliojoje zonoje atsirastų didelių gabaritų gyvenamųjų namų ir transportui skirta gatvė.
Neries pakrantės apsaugos zonai, šlapiai šaltiniuotai pievai iškilo sunaikinimo grėsmė. O juk Neris šviežiu oru aprūpina ne tik Antakalnį, bet ir visą miesto centrinę dalį.
– Minėjote, kad Antakalnis atspindi viso Vilniaus geologinį žemėlapį. Kuo konkrečiai išskirtinė Antakalnio geografija?
– Vilniaus miesto ir jo apylinkių kraštovaizdį formavo paskutinis ledynas, kuris buvo atslinkęs prieš 18–20 tūkstančių metų, ir tai ypač ryškiai atsispindi Antakalnyje.
Rytinė jo dalis, Sapieginė, visiškai skiriasi nuo vakarinės – Neries pakrančių.
Iš stačių Sapieginės kalvų sruvo labai daug upelių, kurie vėliau buvo užpilti.
Bet ir šiandien einant Neries pakrante, palei pat vandenį, galima pamatyti, kaip į upę iš po žemių srūva šaltiniai.
Jie matyti pakrantėje už Šilo tilto į šiaurę M.Daukšos mokyklos ir Valakupių link – ten vien šaltiniai, o netoliese esanti pieva visada šlapia, vandeninga.
Palyginti neseniai už Antakalnio ligoninės atradome pelkingą pievą su savita augalija – čia vaikams galima rengti botanikos ir geografijos pamokas po atviru dangumi.
Arba geologinis cirkas Antakalnio kapinėse. Tai geomorfologinė forma, kurių esama labai nedaug. Tai dauba, sudaranti palyginti taisyklingą formą. Viename didžiausių gamtinių cirkų Lietuvoje yra Antakalnio kapinių pagrindinis memorialas.
Išskirtinė vieta yra ir spalvotieji šaltiniai už Antakalnio troleibusų parko.
Spalvotųjų šaltinių versmė taip vadinama dėl vandenyje ištirpusių mineralų, kurie suteikė vandeniui spalvų. Tie išskirtiniai sufoziniai šaltiniai yra išsidėstę upės link atsivėrusiose erozinėse griovose, kurios mena sudėtingą Vilniaus geologinio kraštovaizdžio struktūrą.
Čia visada atvedu turistus, pasiryžusius eiti į ekskursiją pėsčiomis po Vilnių. Tokias ekskursijas ypač mėgsta užsieniečiai, jiems įdomesnis ne „stiklainių“ ir dangoraižių, o gamtos slėpinius išsaugojęs Vilnius.
– Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Kokią Antakalnio ateitį jūs matote ar, tiksliau, norėtumėte matyti?
– Norėčiau matyti išsaugojusį ryšį su gamta.
Aš gyvenu būtent Neries pakrantėje ir noriu, kad vilniečiai pažintų savo artimesnį kraštovaizdį. Mes, Antakalnio bendruomenė, jau beveik 20 metų siekiame, kad nebūtų užstatyta likusi siaura juosta kairiojoje Neries pakrantėje.
Kol kas mums pavyko išsaugoti nors dalį natūralios Neries pakrantės, kurioje gausu bėgiojančių, važiuojančių dviračiais, vaikštinėja senjorai, jaunų šeimų su vaikais.
Vilniečiai nelabai suvokia, ką šis miestas turi, ką čia pirmiausia reikia saugoti ir branginti.
Tikino, kad plėtra vyks labai atsargiai
Dalia Bardauskienė
Vilniaus miesto mero patarėja
„Antakalnis iš tiesų yra išskirtinis rajonas, toks urbanistinis liežuvis, įsikišęs į Sapieginės ir Neries pakrančių gamtinį karkasą.
Tai prestižinis, patogus gyventi rajonas. Čia gyvena apie 26 tūkstančius vilniečių ir nenumatoma, kad gyventojų skaičius smarkiai didėtų.
Antakalnio bendruomenė labai aktyvi ir gerai, kad saugo šio rajono savitumą, gamtinę aplinką, kuria ir įgyvendina aplinkos tvarkymo planus. Savivaldybės planuose čia nėra didelių statybų.
Tačiau gyvenimas juda į priekį, miesto plėtra turi vykti, nes pastatai ir aplinka sensta, o laikas diktuoja naujus gyventojų poreikius.
Nors pripažįstame, kad Antakalnyje plėtra turi vykti labai atsargiai, svarbu paisyti vietos žmonių interesų, ne vien to, kas patogu ir pelninga verslui. Naujos statybos turi derėti esamoje aplinkoje.
Savivaldybė numačiusi tvarkyti svarbias viešąsias erdves Antakalnyje. Artimiausiu metu bendruomenei bus atvertas parkas prie Klinikinės ligoninės Antakalnio filialo, atliksime nors ir nedidelį, bet sostinės įvaizdžiui svarbų darbą – sutvarkysime popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadintą aikštelę.
Transporto specialistai rengia planą, kaip pertvarkyti eismą ties Antakalnio žiedu prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, kad sumažėtų spūstys.
Numatyta sutvarkyti barokinį Sapiegų rūmų parką, kad jis būtų prieinamas visuomenei kaip poilsio zona ir atspindėtų XVII amžiaus pabaigos užmiesčio rezidencijų kultūrą.
Gera žinia ne tik vilniečiams, bet ir visiems vairuotojams, kuriems dažnai tenka važiuoti Nemenčinės plentu, – šį avaringą kelią numatyta platinti.“