Vargina vietinius
Milžiniškų eilių ir turistų keliamo triukšmo negali pakęsti vietiniai „Sagrada Familia“ kvartalo gyventojai. Kuo toliau nuo „Sagrados“ – tuo geriau. Tokios taisyklės laikosi barseloniečiai, pastaruoju metu besiskundžiantys milžinišku turistų antpūdžiu mieste.
Oficialiai niekas nežino, kiek turistų per metus apsilanko šiame nuostabiame Viduržemio kosmopolyje. Manoma, jog per metus Barselonoje apsilanko maždaug 27 milijonai turistų. Jei tai tiesa, 18 turistų tenka vienam Barselonos gyventojui. Štai kodėl pastaruoju metu ant miesto balkonų vis dažniau kabo plakatai „tourists go home“.
Į prie „Sagrada Familia“ užsižiopsojusius turistus atsitrenkia nuolat skubantys barseloniečiai. Aplink šventovę grūstis visuomet sukelia daugybė turistinių autobusų. Vietoj senų gerų kavinių ir istorinių kvartalo parduotuvėlių dygsta pigių suvenyrų kioskai, o kvartale buvęs vienintelis kino teatras paverstas į turistinių apartamentų bloką. „Kaip smagu turėtų būti gyventi šalia tokio meno šedevro“ – girdžiu praeinančių turistų komentarus. Jei jie žinotų, jo kvartalo gyventojai jau seniai dairosi buto kitur ir, kas gali, neša kudašių.
Statybos – amžinos
Prie nuolatinio statybų ir į bažnyčią plūstančių turistų keliamo triukšmo ant Sagrada Familia Kančios fasado berymantis Kristus jau seniai priprato. Statybos – tai „Sagrada Familia“ esybės dalis. Tačiau jos nebesitęs amžinybę. Architektai, pildantys karštai dievu tikėjusio Antoni Gaudi šedevro viziją, žada užbaigti statybas per ateinantį dešimtmetį.
„Truks ilgiau, nei Sagrada Familia statybos“ – Ispanijoje šis posakis jau plačiai vartojamas apsakyti pernelyg ilgai užtrukusiam įvykiui. Žymiausios Barselonos bažnyčios statybos, atrodo, niekad nesibaigs. Pirmas genijaus A. Gaudi suprojektuotos Sagrada Familia akmuo Barselonoje, tarp Marina, Sardenya, Provença ir Mallorca gatvių buvo padėtas 1882-aisiais metais.
Bažnyčios statybas planuojama baigti 2026-aisiais, minint 100-to metų A. Gaudi tragiškos mirties jubiliejų. Barselonos veidą nupiešusį genijų, einantį į Sagrada Familia dirbtuves, kur jis darbavosi nuo ryto ligi vakaro, gatvėje mirtinai partrenkė tramvajus.
A.Gaudi buvo visiškai atsidavęs dviems dalykams – dievui ir architektūrai. Jis buvo karštai tikintintis katalikas, savo kūrybinėmis formomis revoliuciją sukėlęs Barselonos mieste. „Šventovė auga pamažu. Bet tai visų ilgai gyvuosiančių dalykų bruožas. Sagrada Familia statybos yra apvaizdos ir aukščiausiojo rankose“ – kadaise rašė pats A. Gaudi. Net penkios barseloniečių kartos jau yra šios išskirtinės šventovės statybų liudininkė. Bažnyčios statybos nebuvo sustojusios niekad.
Sagradai pašventė gyvenimą
A.Gaudi Sagrada Familia pašventė savo gyvenimą. Žymusis arhitektas šventovės statyboms skyrė paskutiniuosius 14-ka savo gyvenimo metų. Sagrada Familia tapo vienintele jo gyvenimo aistra, ji apsėdo A. Gaudi protą kaip tikra obsesija. Paskutiniais savo gyvenimo metais architektas net persikėlė gyventi į Sagrada Familia dirbtuves.
Karštai tikintis, „Dievo arhitektu“ pramintas A. Gaudi troško, jog Sagrada Familia būtų statoma vien tik iš žmonių aukojamų lėšų. „Sagrada Familia kuria liaudis, kuri šventovėje regės savo atspindį. Šventovės statybos yra dievo rankose ir liaudies valioje“ – rašė A. Gaudi. Šio principo Sagrada Familia statybose iki šiol yra griežtai laikomasi – ji yra statoma vien tik iš žmonių paaukotų lėšų bei pajamų, surinktų už įėjimo bilietus. „Ką galvotų A. Gaudi, jei, pakėlęs galvą, pamatytų šitokią procesiją turistų, laukiančių eilėje pamatyti jo sukurtą baziliką? „ – reportaže apie turistų šventovę rašo garsus Katalonijos žurnalistas Albert Oms.
Sagrada Familia statybas nelaimės lydėjo viena po kitos. Tačiau A. Gaudi valia ir tikėjimu užsikrėtė kartu su juo dirbę architektai, jie tęsė darbus po architekto mirties. Po staigios A. Gaudi mirties 1926-tų metų birželio 26 –tą dieną, statyboms vadovauti ėmėsi A. Gaudžio mokinys Domenec Sugrañes. Pilietinio karo metu sudegė Sagrada Familia dirbtuvės, apdegė įvairūs šventovės maketai ir brėžiniai. Tačiau nepaisaint visų nelaimių, šventovės tėvo A. Gaudi mintys buvo visada gerbiamos iki smulkiausios detalės. Jo braižiniai matematiniu tikslumu sekami ir dabar.
Turistai šventovės nestelbia
30 minučių stovint asmenukių lazdų ir žybsinčių išmaniųjų telefonų pilnoje eilėje prie Sagrada Familia įėjimo, į galvą lenda išdavikiškos mintys. Kad, jei Gaudi žinotų, jog už įėjimą į jo liaudies šventovę iš visų plėšiama po 15 eurų, tikriausiai vartytųsi Sagrada Familia Šventosios Carmen kriptoje, kurioje yra palaidotas. Kad auksinis Kristus, iš aukštumos žvelgiantis į besidriekiančias eiles ir į turistiniais autobusais bei suvenyrų parduotuvėmis užkimštas gretimas gatves tikriausiai yra labai pavargęs nuo šitokio turistų antplūdžio ir amžino statybinių kranų triukšmo. Kad ramybės, kurią savo nuostabioje ir unikalioje šventovėje troško sukurti A. Gaudi, čia nėra.
Tačiau jau vien tik spoksojimas į Kristaus Gimimo fasadą, pro kurį dabar įeinama į šventovę, nubloškia visas kitas mintis į šalį. Šį fasadą saulė apšviečia pirmaisiais savo rytiniais spinduliais, tai tikrų tikriausia akmens biblija, įvairiausiomis detalėmis pasakojanti Kristaus gimimo istoriją.
Sagrada Familia ypatumas – įspūdingi jos bokštai, matomi iš įvairiausių Barselonos kampų. Bazilika iš viso turėtų turėti 18 bokštų, visi jie turi simbolinę reikšmę. 12 bokštų, iš kurių 8 jau yra pastatyti, simbolizuoja apaštalus. Per ateinančią dešimtį metų iškils imponuojantis centrinis, aukščiausias bokštas, skirtas Jėzui Kristui, jį supantys keturi bokštai, skirti evangelijoms, bei apsidės bokštas , skirtas Dievo motinai.
Į bokštus galima pakilti liftu ir iš ten, iš 60m aukščio, pasigrožėti Barselonos vaizdais. Pakilus į Kristaus Gimimo fasado bokštus, iš jų nusileisti tenka labai siaurais kriauklės formos laiptais, jau seniai karaliaujančiais ant atvirlaiškių ir tapusiais visiems žinoma Barselonos paslaptimi.
Įkvėpimo šaltinis – gamta Pasitrynus tarp visokiausiomis pasaulio kalbomis šnekančių turistų pagaliau ateina išganymas. „Sagrada Familia“ viduje laukia tobulas šviesų spektaklis. Pro gausybę vitražų bei skliautų stoglangių besiskverbiantys saulės spinduliai yra pagrindinis Sagrada Familia šviesos šalitinis. Neveltui A. Gaudi viuomet pabrėždavo, jog jis yra įsimylėjęs šviesą. Saulės šviesa nuo ryto ligi vakaro maudo genialaus architekto kūrinį, o bazilikos fasadai buvo sugalvoti atsižvelgiant į tai, kurio dienos metu juos apšvies saulės spinduliai. Sagrada yra tiesiog priklausoma nuo saulės šviesios, todėl žiemą ji uždaroma 18-tą, o vasarą – 20 valandą.
Dar vienas A. Gaudi įkvėpimo šaltinis – tai gamta. Architektas įsivaizdavo, jog „Sagrada Familia“ vidus turėtų būti kaip miškas. Bažnyčio skliautai – tai milžiniško medžio, pakeliančio liaudį prie Dievo, lapai. Kolonos – palmės ir laurai.
Gamtos dovana žmogui – vaisiai – ryškiomis spalvomis blizga ant Sagrada Familia bokštų. A. Gaudi pabrėžė, jog, įtraukdamas vaisius į „Sagrada Familia“ architektūrą, jis atsidėkoja Dievui už tai, kad šis maitina žmogų. Arčiau dievo
Sagrada Familia vizitui nereikia gailėti laiko. Jam vertėtų pasiruošti iš anksto. A. Gaudi bazilikoje išskaptuoti simboliai tikrai verti dėmesio ir papildoma informacija padeda susigaudyti unikalioje šventovės erdvėje. Visus – religingus, agnostikus ar ateistus A. Gaudi kviečia savaip priartėti prie amžinybės ir pasigrožėti su mirtingumu prasilenkiančia bažnyčios geometrija. A. Gaudi buvo genijus, geometriniu erdvės suvokimu pranokęs savo laikmetį visu amžiumi. Tai precedentų neturinti architektūra, kurią dabar realizuoti bus žymiai paprasčiau naujųjų technologijų pagalba.
Šventovės tinklapyje esančiame video klipe „We build tommorrow“ (Me kuriame ateitį) „Sagrada Familia ateities“ vizija sukurta trijų dimensijų formatu. Klipas nukelia į ateitį, į neįtikėtiną šventovės išaugimą ir transformaciją. Per ateinančius dešimt metų bus pastatytos zakristijos ir klaustras, pabaigtas Marijos bokštas, iškils pagrindinis Šlovės fasadas, keturi Evangelijos ir 75m. aukščio Kristaus bokštas, kuris pavers baziliką į vieną aukščiausių Barselonos pastatų. A. Gaudi troško, kad Sagrada Familia matytųsi iš visų Barselonos taškų, o jos aukštis priartintų žmogų prie Dievo. Deja, garsusis architektas nenumatė, jog jo bazilikos šlovė temdys kasdienį šalia gyvenančių kaimynų gyvenimą.
