Pirštais tik spragt. Ir šis garsas, sukeltas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriaus architekto Algirdo Žebrausko, nuo amfiteatro scenos nuskrieja į pačias jo aukštumas.
Nepriekaištingai sklindantis garsas – tai gerai išspręsta akustikos „matematinė lygtis“. Jei jos nebūtų pavykę įveikti, garsai scenoje kalbant žmonėms susipintų taip, kad ausys jų neįstengtų išpainioti.
„Siena, juosianti sceną, išsklaido garsą. O štai pačiame amfiteatro viršuje sumontuotas stiklas tą garsą sugauna ir „nuverčia“ žemyn“, – garsų sklaidos paslapties šydą praskleidė A.Žebrauskas.
Ta stiklo siena turi ir kitą paskirtį – ji yra tarsi garsų gaudyklė. Mat vos kelios dešimtys metrų nuo amfiteatro driekiasi judri centrinė Telšių gatvė. Bet jos triukšmas taip ir nepasiekia žiūrovų ar scenoje esančių artistų.
Pergudravo triukšmą
Maždaug prieš trejus metus žiūrovams atvertas amfiteatras yra išskirtinis ir tuo, kad išdygo pačiame miesto centre.
Įprasta, kad koncertams vieta parenkama miestų parkuose arba užmiestyje – kuo toliau nuo miesto triukšmo. O A.Žebrauskas pasielgė kitaip. „Untrep“, – pratarė žemaitiškai, nes tokiam statiniui parinko judriausią Telšių vietą. Ir pavertė jį savotišku į renginius traukiančių žmonių „paskirstymo mazgu“.
Mat statant amfiteatrą kartu buvo tvarkoma ir Masčio ežero pakrantė, kuri taip pat tapo savita renginių ar tiesiog poilsiautojų traukos vieta.
Pataikavo kokybei
Kai 2013 metais amfiteatre suskambėjo pirmųjų renginių akordai, būta ir incidentų. Ūžauta, kad ir scena išklota ne tokia danga, kokia buvo numatyta, ir trinkelės pakrantėje suguldytos pigesnės ir prastesnės. Tačiau niekam juk ne paslaptis, jog statybininkus būtina ir stebėti, ir pančioti, kad tik jie ko nors nenugvelbtų.
„Projektuodamas ir aš padariau tokią apsaugos sistemą, kad ji padėtų išsaugoti kokybę. Žinoma, statybininkai – gudrūs, jie mielai sutaupytų ten, kur nevalia to daryti“, – šyptelėjo architektas.
Šio amfiteatro statyba kainavo apie 0,87 mln. eurų. Tačiau gauti jam dar ir ES struktūrinių fondų paramos nebuvo lengva.
„Pirmiausia teko pačiam parengti projektinius pasiūlymus, vizualizacijas, aprašyti statybines medžiagas ir tik tada parengti dokumentus viešųjų pirkimų konkursui. Viską teko taip smulkiai surašyti, kad statybininkams niekaip nepavyktų pusės amfiteatro nunešti kur nors kitur.
Konkurso laimėtojai vos nebankrutavo jį statydami. Manė, nudroš kainą ir galės improvizuoti? Nepavyko“, – pasakojo A.Žebrauskas.
Nepavyko, todėl ir amfiteatro apšvietimas veikia taip, kaip ir buvo numatyta, – kaip teatre. Prasidėjus renginiui lempos ties žiūrovų vietomis užgesta, o scenoje – įsižiebia.
O juk būta užmojų apšvietimo lempas pakeisti tokiomis, kokios sustatytos Telšių senamiestyje. Tačiau, pasak A.Žebrausko, tokie „miesto vamzdžiai“ niekaip negalėjo tikti teatrui.
Dar viena subtilybė – žiūrovams skirtos vietos sumontuotos iš atskirų segmentų. Juos pagal du skirtingus šablonus išliejo tiltų statybos įmonė. Tie segmentai buvo gabenami ir montuojami vietoje.
Pasirūpino neįgaliaisiais
Amfiteatre yra numatyta išskirtinių vietų neįgaliesiems. Jiems specialiai nutiestas ir takas – nuovaža. Ja žemyn į amfiteatro apačią gali nusileisti ir vaikų vežimėlius stumiantys tėvai.
Neįgaliesiems skirta vietų ir pirmajame, ir antrajame amfiteatro aukštuose.
„Mano tėtis buvo neįgalus – neteko kojos. Žinojau, kaip tokiems žmonėms sunku judėti.
Todėl iš anksto numačiau, kaip jie tai galėtų padaryti kuo paprasčiau. Juk tai – viešoji erdvė, ji yra visų“, – sakė A.Žebrauskas.
Už amfiteatro, ties ežero šlaitu, įrengtas ir liftas – vienintelis toks Lietuvoje, esantis gamtoje. Juo neįgalieji gali nusileisti į Masčio pakrantę.
