Valstybė išdūrė žinomus verslininkus

Dėl kai kurių stambių užsienio investuotojų, tokių kaip „Coca-Cola“, išėjimo rypaujanti Lietuva su kitais investuotojais kariauja, jiems kenkia savo institucijų rankomis ir tyčiojasi. Iš kur tokia dviveidystė?

B.Gudelis nesuvokia, kokia logika vadovaujasi valstybė: „Tai mes pirkome tuos pastatus tik tam, kad juos nugriautume, ar tik tam, kad mokėtume pinigus už žemę ir turtą, kuriuo visiškai negalime naudotis?“
B.Gudelis nesuvokia, kokia logika vadovaujasi valstybė: „Tai mes pirkome tuos pastatus tik tam, kad juos nugriautume, ar tik tam, kad mokėtume pinigus už žemę ir turtą, kuriuo visiškai negalime naudotis?“
Valstybei priklausę nebenaudojami ir apleisti pastatai Juodkrantėje buvo parduoti aukcione, kuris įvyko 1999 metais.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Valstybei priklausę nebenaudojami ir apleisti pastatai Juodkrantėje buvo parduoti aukcione, kuris įvyko 1999 metais.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Dar sovietmečiu parengtuose dokumentuose ten stūksantys kariniai pastatai nebuvo pažymėti, nes jie buvo slapti.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Dar sovietmečiu parengtuose dokumentuose ten stūksantys kariniai pastatai nebuvo pažymėti, nes jie buvo slapti.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Daugiau nuotraukų (4)

Vytautas Bruveris („Lietuvos rytas“)

Nov 16, 2016, 3:29 PM, atnaujinta Apr 17, 2017, 7:10 PM

Daugiau nei pusantro dešimtmečio pirmoji mūsų šalyje investuotoja iš JAV bendrovė „Kristiana“ nesulaukia leidimo naudotis turtu, kurį pati Lietuvos valstybė jai pardavė ir už kurį ši kompanija dar nuolat moka mokesčius.

Negana to, toks vilkinimas primena piktybinį kenkimą siekiant vėl paveržti iš bendrovės tą turtą.

Nesibaigiančios biurokratinės ir teisminės batalijos galutinai išsekino investuotojų kantrybę, todėl jie kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT).

Strasbūro teismas priėmė dar neregėtą sprendimą – pirmąkart apsiėmė nagrinėti ne fizinio, o juridinio asmens skundą iš Lietuvos. Gal šios europinės institucijos smūgis ir tarptautinė gėda privers Lietuvos valdininkus atsitokėti?

Pradžia – daug žadanti

Absurdiškai ilga, biurokratinės beprasmybės persunkta valstybės kovos su „Kristiana“ istorija prasidėjo 1999 metais viename gražiausių Lietuvos kampelių Juodkrantėje.

Tuomet įvyko aukcionas, kuriame buvo parduoti valstybei priklausę nebenaudojami ir apleisti pastatai – buvusios kareivinės, valgykla, sandėlis, kiemo rūsiai.

Visa tai buvo tvarkingai inventorizuota ir registruota valstybės tvarkomame viešame Nekilnojamojo turto registre.

Viešą aukcioną laimėjusi „Kristiana“, sumokėjusi sutartyje numatytą kainą, tapo tų pastatų savininke.

Tiesa, po pastatais nebuvo suformuotas žemės sklypas, nors jiems priskirta teritorija buvo aptverta tvora, be to, ši teritorija buvo pažymėta pastatų inventorizacinės bylos duomenyse.

Valstybė sutartimi bendrovę įpareigojo išsinuomoti šiam turtui priskirtą žemės sklypą.

Iš valstybės gavusi visas reikalingas sąlygas „Kristiana“ pradėjo žemės sklypo formavimą. Detaliojo plano parengimą ir derinimą finansavo pati bendrovė.

2001-aisiais, prabėgus maždaug metams po to, kai „Kristiana“ tapo pastatų savininke, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos išdavė sąlygas detaliesiems planams rengti.

Buvo nustatyta, kad planuojama vietos infrastruktūra bus susieta su miesto tinklais, bus sutvarkytos pažeistos teritorijos vietos, atnaujinami statiniai atitiks vietos specifiką, taip pat visus Kuršių nerijos nacionalinio parko reikalavimus.

Prireikė dar maždaug metų, kad pastatų rekonstrukcijai pritartų ir nacionalinis parkas.

Bet tada ir prasidėjo problemos. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2002 metais atsisakė pritarti detaliojo plano projektui ir pareiškė, kad tai padarytų tik tuo atveju, jei tai palaimintų Aplinkos ministerija.

Pastaroji po poros mėnesių pranešė, kad šie dalykai – ne jos, o departamento funkcija.

Negali naudotis, bet mokėk

Kodėl regiono valdininkai panoro pačios ministerijos palaiminimo? Mat paaiškėjo, kad, norint pakeisti esančią žemės paskirtį iš miškų ūkio į rekreacinę, išties buvo reikalingas pačios ministerijos pritarimas.

Tad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kuriai turėjo priklausyti paskutinis žodis, atsisakė išnuomoti žemę, nes nebuvo patvirtintas detalusis planas.

Iki šiol nesibaigusi istorija rutuliojasi toliau, apauga vis naujais ir spalvingesniais epizodais.

Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) 2003 metais apskaičiavo, kad „Kristiana“ turi valstybei sumokėti beveik 48 tūkst. litų nuomos mokesčio ir kone 17 tūkst. litų delspinigių už tai, kad esą „naudojasi“ valstybine žeme.

Kad bendrovė „naudojasi“ kiek didesniu nei hektaras sklypu, VMI pranešė ta pati Klaipėdos apskrities viršininko administracija.

Negana to, Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad valstybę ir bendrovę dar nuo 2000 metų sieja šio žemės sklypo „faktiniai nuomos santykiai“.

Šį juridinį faktą įregistravo ir Registrų centras.

Šis sprendimas tarsi turėjo būti naudingesnis bendrovei, nes po jo valstybės spyriojimasis leisti verslininkams pagaliau naudotis savu turtu atrodė dar keistesnis.

Bėgant metams įvairiausių dokumentų, skundų lavina didėjo, aukštesnės instancijos teismai naikino, keitė arba patvirtindavo žemesniųjų sprendimus, o padėtis darėsi vis labiau komplikuota.

Vien teisminių grumtynių tarp bendrovės ir valstybės medžiaga sudaro apie 20 tomų.

O kur dar susirašinėjimas su įvairiausiomis valstybės ir savivaldybių institucijomis.

Nutarė statinius likviduoti

Iki 2010 metų įvairios institucijos ir žinybos „Kristianą“ tikino, kad sklypo formavimo ir jo nuomos klausimai bus išspręsti parengus naują Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kuris pakeistų senąjį, patvirtintą dar 1994-aisiais.

Valstybė net žadėjo tame plane numatyti galimybę turimus pastatus sukeisti su kitais pastatais kurioje nors kitoje vietoje, nes šiuos, pasirodo, norėtų nugriauti.

Kitaip sakant, valstybė, pardavusi pastatus, surinkusi nuompinigius už tai, kad jie stovi ant jos žemės, nusprendė, jog tie statiniai turi būti išvis likviduoti.

Tai buvo numatyta parko tvarkymo plane, kurį 2012 metais patvirtino Vyriausybė.

Tiesa, pastatus nuspręsta kada nors likviduoti, nenumatant jokio likvidavimo mechanizmo, terminų ir aiškios kompensavimo tvarkos.

Nepaisant to, bendrovė vis tiek skelbiama atsakinga už juos – turi prižiūrėti, saugoti ir tvarkyti teritoriją.

Tačiau iki 2012 metų, prieš patvirtindamos parko tvarkymo planą, įvairios institucijos teigė, kad pastatų nušluoti nereikia, nes Vyriausybės sprendimas juos parduoti to nenumatė.

Negana to, pati Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija dar 2002 metais oficialiai pritarė pastatų rekonstrukcijai, jei bus laikomasi visų šios teritorijos reikalavimų.

Mat Neringa tuo metu jau buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Taigi padėtis aplinkosaugos požiūriu ir šiandien yra tokia pati, kokia buvo 2002 metais ar anksčiau. Bet 2012-aisiais patvirtindama naują parko tvarkymo planą Vyriausybė jau manė priešingai – tuos pastatus reikia nugriauti, o jos parduotą objektą išvis panaikinti.

Tai reikštų, jog bendrovė tuos pastatus įsigijo tik tam, kad juos nugriautų, o valstybė juos pardavė tik tam, kad pasiimtų už juos pinigus, mokesčius už turtą ir žemės nuomą, be to, kad tie pastatai būtų nugriauti pirkėjo jėgomis ir lėšomis, iki tol jo pinigais tvarkant ir saugant šių objektų teritoriją.

Valdininkai tiesiog tyčiojosi

Įvairaus lygio valdininkai ir institucijų atstovai ne kartą yra aiškinę, jog valstybė negali kitaip elgtis dėl to, kad dar sovietmečiu patvirtinti dokumentai draudžia toje vietoje bet kokias statybas.

Tuose dokumentuose ten stūksantys kariniai pastatai nebuvo pažymėti, nes jie buvo slapti.

Valdininkai postringavo, kad „Kristiana“ įsigydama pastatus tikrai turėjo žinoti, koks jų statusas ir kad juos tiesiog reikės nugriauti.

Kai kurie valdininkai, pavyzdžiui, baksnojo pirštu į senajame teritorijos plane pripaišytą keturkampį su kryžiuku viduje.

Esą šis ženklas, nors prie jo nebuvo jokio paaiškinančio prierašo, reiškia, kad pastatai skirti tik nugriauti.

Viename teismų procesų Aplinkos ministerijos atstovai kategoriškai tvirtino, kad „vienintelė galima“ bendrovės veikla su jos turimais pastatais – juos tiesiog nugriauti ir pamiršti tą vietą.

Į natūralų klausimą, kam tuomet privati bendrovė įsigijo šį pirkinį, pusiau juokais buvo atsakyta: galbūt verslininkams prireikė „senų plytų“.

Tuo metu, pavyzdžiui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba lyg ir mėgino ieškoti kokio nors kito sklypo kaip kompensacijos, kad būtų išsiveržta iš aklavietės, tačiau jokių konkretesnių veiksmų nebuvo atlikta.

Pagaliau taip ir lieka paslaptis svarbiausias dalykas: kaip pati valstybė galėjo nežinoti, kad jos parduodama prekė yra būtent tokios vertės ir paskirties, kuri nulemta kažkada patvirtintų dokumentų, ir vienu momentu elgtis vienaip, o kitu – visiškai kitaip?

Tikisi teisybės Strasbūre

Atsakymų į šiuos klausimus kantrybės netekę verslininkai pasiryžo ieškoti EŽTT, į kurį kreipėsi po bevaisių teisminių ginčų su valstybe dėl naujojo Neringos bendrojo plano.

Mat visų instancijų Lietuvos administraciniai teismai paskelbė, kad šis reikalas – ne teisėtų turto savininkų, o paties Konstitucinio teismo (KT) kompetencija. Esą tik pastarasis gali spręsti klausimus dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo.

Bet mechanizmo, kaip į KT tiesiogiai kreiptis privačiai kompanijai, nėra.

Į EŽTT kreipęsi verslininkai apskaičiavo, kad jų patirti nuostoliai – net 8 mln. eurų.

Strasbūro teismas jau priėmė nagrinėti bendrovės peticiją ir įpareigojo Lietuvą pateikti savo paaiškinimus.

Juos turi parengti Vyriausybė, po to savo poziciją dar kartą galės išdėstyti ir pareiškėjai.

Per pastaruosius kelerius metus EŽTT nagrinėjama keliolika ar keliasdešimt bylų iš Lietuvos. Teismas priima nagrinėti tik labai nedidelę dalį kreipimųsi, o juridinio asmens skundo iš Lietuvos nagrinėti dar nebuvo priėmęs nė vieno.

Vadinasi, neatmestina, kad ilgus metus Lietuvoje vilkinamas reikalas tarptautinėje arenoje gali atsisukti antru galu prieš jį valkiojusią valstybę.

Iš pirmų lūpų

Benas Gudelis

Bendrovės „Kristiana“ savininkas

„Man tiesiog per sunku suvokti, kokia logika vadovaujasi valstybė ir jos institucijos, taip besielgdamos, ir kaip jos įsivaizduoja mūsų logiką bei motyvus. Tai mes pirkome tuos pastatus tik tam, kad juos nugriautume, ar tik tam, kad mokėtume pinigus už žemę ir turtą, kuriuo visiškai negalime naudotis?

Kita vertus, kaip nukentėtų valstybė, jei mums čia leistų vykdyti veiklą ir iš jos pajamų mokėti mokesčius tai pačiai turto pardavėjai valstybei?

Nesuprantu, kaip apskritai galima taip elgtis su bendrove, kuri čia, Lietuvoje, daugiau nei per du savo veiklos dešimtmečius sumokėjo milijardinius mokesčius, sukūrė daugybę darbo vietų, atvedė investicijas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai ką, Lietuvos valstybė ar kažkas jos vardu – prieš tai, to nereikia?

Ar čia reikia leistis į spėliones, jog galbūt norėta mus tiesiog išprovokuoti, kad mes paliktume tą turtą kam nors kitam, kuris kam nors buvo savesnis ar reikalingesnis?

Bet kokiu atveju tikiuosi, kad bent Strasbūro teismo sprendimai privers valstybės institucijas pagaliau pradėti dirbti savo darbą, užkirs kelią privačios nuosavybės teisės ignoravimui.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.