„Nebūtų tas namas toks didelis ir su bokšteliais, tai ir Daktaro vardas, man atrodo, sumenktų“, – ištarė amžino kalinio žmona 54 metų Ramutė Daktarienė.
Tačiau čia – pilis su bokšteliais, su trimetrine tvora, kuri dabar dar labiau pabrėžia šeimininkės vienatvę – išėjusi į kiemą su kaimynais nepasilabinsi.
Tiesa, iš gretimo kiemo prieš aštuonetą metų į Daktarų langus buvo paleista kulkų serija ir mesta granata.
Šios legendinės valdos vartai retai atveriami svetimiems. Šeimininkė išimtį padarė „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Patriotai“ filmavimo grupei.
Viduje – keturi šunys
Važiuojant per Užliedžius (Kauno r.) Daktarų namo bokšteliai neatrodo labai įspūdingai, mat visa valda įsikūrusi vaizdingoje nuokalnėje, todėl smalsuolis pirmiausia įsiremia žvilgsniu į trijų metrų aukščio medinius vartus, kuriuos saugo dvi milžiniškos pelėdos su lempomis vietoj akių.
Toliau kiek užmatai – tvora su bokšteliais.
Kai mes atvykome, namuose tebuvo keturi šunys. Du mažyčiai, kuriuos šeimininkė įleidžia į namus, ir du sarginiai, saugantys teritoriją visą naktį.
R.Daktarienė šiek tiek vėlavo sugrįžti iš Vilijampolės, iš Daktarų senojo namo, kuriame įrengtoje kavinėje šeimininkauja jos anyta ir verda, kaip daug kas sako, skaniausius Kaune didžkukulius.
„Patriotų“ viešnagei jų buvo išvirtas visas puodas, o pati R.Daktarienė dar buvo iškepusi ir savo firminį pyragą.
Galiausiai vartai prasivėrė, ir mes patekome ten, kur iki šiol iš filmuotojų buvo įleista tik Tado Vydmanto filmo „Gautas iškvietimas 3“ kūrybinė grupė.
„Bet jie filmavo tik ūkiniame pastate ir tik šioje kiemo dalyje“, – paaiškino šeimininkė, mostelėdama į parką primenančią sklypo dalį, apsodintą kalninėmis pušimis, eglėmis, kukmedžiais, juosiančiais akmenimis grįstą tvenkinį.
Ūkiniame pastate įrengta vieta pokyliams ir pirtis. O šeimininkė tujų alėja mus nuvedė į vidinį kiemą – ten, kur dar niekam nebuvo leista nei filmuoti, nei fotografuoti.
Languose – šūvių žymės
Šios Daktarų namų dalies nuotraukų yra tik baudžiamosiose bylose, kuriose H.Daktaras buvo kaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis: nuo vagysčių, muštynių, reketo iki žmogžudysčių.
„Per šias tvoras staiga visas kiemas privirsdavo „Aro“ pareigūnų. „Stovėt, nė iš vietos“, – prisimena šeimininkė laikus, kai H.Daktaras dar buvo laisvas, galingas, įtakingas, o jo valdytame „Vilijos“ pramogų centre aptarti reikalų rinkdavosi ne tik nusikaltėlių šulai iš Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos, bet ir politikai, policijos komisarai.
Tais laikais, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, valdą juosiančioje tvoroje su bokšteliais maždaug dviejų metrų aukštyje buvo įrengtas betoninis takelis sargams patruliuoti.
„Čia tos tvoros išaugo po „Vilijos“ žudynių, kai penki žmonės buvo nušauti, – priminė R.Daktarienė beveik trijų dešimtmečių senumo įvykius. – Čia gi viskas jau sena. Va, šūvių žymės, likusios nuo to, kai mus atakavo.“
Moteris parodė šūvių skyles namo languose – nuo pirmo iki trečio aukšto.
Policija tada nieko taip ir neištyrė – byla buvo greitai nutraukta. Esą chuliganizmas, nors šaudyta iš automato.
„O po miegamojo langais susprogdinta granata. Aš tada miegojau. Pabudusi pamaniau – gal žemės drebėjimas. Toks didžiulis trenksmas buvo“, – pasakojo šeimininkė, prisimindama 2008 metus.
Po tų įvykių H.Daktaras esą ir nusprendė, kad Lietuvoje jam vietos nebėra.
Jis slapta spruko į Bulgariją, kur turėjo bičiulių, jau buvo beįsikuriąs, tačiau Lietuvoje teisėsauga turėjo su juo nebaigtų sąskaitų, todėl po griausmingos tarptautinės operacijos bėglys buvo parvežtas į Lietuvą ir štai jau aštuntus metus kalinamas Lukiškių vienutėje.
„Mes visi būtume išvažiavę“, – sakė R.Daktarienė, prisimindama vyro pastangas pasitraukti iš Lietuvos po to, kai jį ėmė atakuoti ne tik policija, bet ir konkurentai.
Areštuotas turtas tapo našta
„Pasakoju, ir pati netikiu, ką pasakoju“, – atsiduso R.Daktarienė, vienintelė šios milžiniškos valdos savininkė, kuriai jau gerokai įgriso pareiga ja rūpintis. Tačiau išeities nėra.
Visas R.Daktarienės turtas – ne tik Užliedžių dvaras, bet ir automobilis, keli žemės sklypai netoliese yra areštuoti siekiant užtikrinti civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, kurioje H.Daktaras nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tiesa, dabar Daktarams atsirado viltis, kad areštai bus panaikinti, nes Aukščiausiasis teismas patenkino R.Daktarienės skundą ir pareiškė, jog teisėsauga neįrodė, kad ji turtą įgijo nusikalstamu būdu.
„Ką tada, Ramute, darysite su šiuo dvaru?“ – paklausiau.
„Ką darysiu?.. Eisiu kur nors iš čia. Eisiu. Sunku iš tikrųjų... Reikia daug dirbti, viską išlaikyti, o tikslo nėra, – dėstė R.Daktarienė. – Mes su dukra vakare viena kitos nepagauname: „Uuuu, kur tu?“
Viskas – lyg užkonservuota
H. ir R.Daktarai turtą atsidalijo dar prieš porą dešimtmečių, todėl oficialiai ši valda yra Ramutės nuosavybė.
Tačiau prokurorai mano kitaip – tai esą už nusikalstamu būdu gautus pinigus įgytas turtas.
Mums veriasi šeimininkų namo durys. Pilku marmuru grįstoje priemenėje dar nesinori nertis iš palto – šalta.
Šeimininkė kūrena tik kai kurias namo dalis: pirmąjį aukštą – čia įrengta milžiniška svetainė ir virtuvė, ir antrąjį, kur yra miegamieji.
Kadangi R.Daktarienė neturi iš ko daryti remonto, čia tarsi užkonservuota nepriklausomybės pradžios laikų prabangos sala: marmurinės grindys, šilkinės užuolaidos, ąžuolo inkrustacijos ant lubų.
Ganėtinai kuklu, palyginti su kadaise ypač gausiai antikvariniais meno dirbiniais išpuoštais kitų Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų – Vlado Belecko ar Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, – būstais.
Sienas puošia vos keli klasikiniai peizažai ir gausybė šeimos nuotraukų, kuriose užfiksuota Henriko ir Ramutės meilės istorija ir vaikų augimas. Virtuvėje viena siena visa subraižyta vaikų ūgio žymomis.
„Statėme manydami, kad čia gyvensime su vaikais iki senatvės. Bet vaikai nenori su tėvais gyventi“, – liūdnai ištarė R.Daktarienė, dabar milžiniškame 600 kvadratinių metrų name gyvenanti su jauniausia dukterimi ir keturiais šunimis.
Ant marmurinio židinio atbrailos – išdidinta šeimininkės, kai jai buvo 38-eri, nuotrauka.
Tas didžiaakės blondinės, kuri nė kiek nekoketuoja su objektyvu, atvaizdas paaiškina, kodėl H.Daktaras iki šiol apie savo Ramutę kalba su aistra.
„Nieko daugiau nenorėčiau, tik pabusti naktį namuose ir klausytis jos ir vaikų ramaus kvėpavimo“, – sykį prisipažino jis man Lukiškių tardymo izoliatoriaus susitikimų celėje.
„Šitam namui – 34 metai. Kai man brolis jį dovanojo, Henrikas Sibire atlikinėjo bausmę. Čia buvo siena, – R.Daktarienė mostelėjo ranka į koloną ties svetainės viduriu. – Na, tiesą sakant, vargas su tuo namu. Vargas. Nei paleista, nei pakarta.“
Kitą rašinio dalį skaitykite rytoj
