– Nekilnojamojo turto sektoriuje dirbate daug metų. Jūsų akimis, kuo ypatinga dabartinė rinkos situacija sostinėje?
– Svarbiausias pokytis yra mažėjantis būsto plotas. Dar prieš kelerius metus trijų keturių asmenų šeima, apžiūrinėdama 70 kv. metrų būstą, galėdavo užklausti: kaip jame reikės tilpti O šiandien 50–60 kv. m trijų kambarių butas yra tapęs standartu ir geidžiamiausia preke rinkoje.
Manau, ploto mažinimas yra natūralus statytojų atsakas į pirkėjų spaudimą gauti geresnę galutinę būsto kainą. Vietoj nepanaudotų papildomų kvadratinių metrų rinkoje pradėta vertinti kitus dalykus, pavyzdžiui, nuosavus kiemus. Įsitvirtina nuostata „geriau mažesnis, bet kuriantis vertę“. Vakarų šalių praktika rodo, kad tai nėra vienadienė mada. Lietuvos NT plėtotojai, kurie šio pokyčio neįvertino, jau turi bėdų parduodami butus.
– Kaip vertinate išaugusį kotedžų ir butų su terasomis populiarumą? Ką patartumėte žmonėms, kurie dairosi namų ir neapsisprendžia, ar pirkti butą mieste, ar didesnį kotedžą už miesto ribų?
– Nesvarbu, kaip vadinsime būstą – kotedžu ar butu, visiems lietuviams įgimtas noras turėti nuosavą lauko zoną. Tai jau seniai tapo galingu NT rinkodaros veiksniu, dėl kurio net paprastus balkonus kai kuriuose skelbimuose pradėta vadinti terasomis. Todėl, kai pirmieji Vilniuje pasiūlėme ne tik terasas, bet ir nuosavus kiemus kiekvienam projekto „Naujosios Anglijos“ butui, iš karto žinojome, kad projektas sulauks didelių simpatijų, ir neapsirikome.
Dėl dilemos, ką pirkti – butą, kotedžą ar apskritai nuosavą namą, mano praktika rodo, kad yra kelios skirtingos auditorijos su skirtingais prioritetais. Kas nori ir kas gali sau tai leisti, renkasi nuosavą namą prestižiniame mikrorajone. Kas nori to paties, bet negali, ieško ko nors panašaus, tik pigiau. Šis segmentas, kad gautų didesnį būsto plotą, sutinka keltis į kotedžą toliau nuo miesto, kur kainos mažesnės.
Ir yra trečia pirkėjų kategorija: tai žmonės, kurie dažnu atveju galėtų sau leisti ir namą, bet tai nėra jų tikslas. Tokie žmonės nenori tarnauti erdviam būstui. Pagrindinis tokių pirkėjų tikslas yra turėti namus mieste, geroje vietoje, komfortiškoje aplinkoje, su papildomais patogumais.
Kaip ir visada, pasirinkimą lemia skirtingi prioritetai. Svarbiausia – neužsižaisti su namų porūšiais ir pavadinimais, o žiūrėti, kokias realias vertes ir už kokią sumą gauni konkrečioje situacijoje. Jeigu projekto pristatyme matome žodį „terasa“, neskubėkime trinti rankomis. Visų pirma patikrinkime, koks realus erdvės sprendimas siūlomas.
– Kaip kilo idėja Lietuvoje statyti angliško tipo būstus? Kokie yra objektyvūs English townhouse būstų skirtumai nuo įprastų? O gal skambus pavadinimas tėra reklamos priemonė?
– Kaip jau minėjau, už konceptą reikia dėkoti ne projektą įgyvendinančiam „Novalex“, o rinkai ir patiems vilniečiams. Jau kurį laiką jautėme stiprėjančią paklausos tendenciją: „mažiau kvadratinių metrų, daugiau privatumo“. Vienintelis būdas didinti privatumo jausmą butuose yra projektuoti juos ne vertikaliai, statant daugiaaukštį, bet horizontaliai – kuriant gyvenvietę, kurioje kiekvienas butas turi savo terasą, kiemą, priskirtą vietą automobiliui. Užstatymo intensyvumas tokioje gyvenvietėje yra nepalyginamai mažesnis, su pamiške ir ežeru besiribojanti aplinka – žymiai ramesnė. Tai užtikrina privatumo ir kaimynystės pusiausvyrą, formuoja iš esmės kitokį gyvenimo būdą.
Taip pat sutinku, kad angliškosios koncepcijos perkėlimas į Lietuvą, vientisa gyvenvietės stilistika ir netgi projekto pavadinimas padėjo atkreipti žmonių dėmesį. Vilniuje šiuo metu įgyvendinama daugiau kaip šimtas skirtingų naujų butų projektų. Žmonės tikrai turi iš ko pasirinkti. Šiame kontekste turėti išskirtinį, nuosekliai apgalvotą projektą yra didžiulis pranašumas.
– Ką patartumėte vilniečiams, ieškantiems būsto sau arba investicijai ir norintiems išvengti klaidų?
– Rimtas gyvenimo sprendimas turi subręsti. Mano praktika rodo, kad jaunas žmogus, ieškantis būsto, sprendimą brandina apie pusę metų, per kuriuos aiškiai išsigrynina, ko nori ir nenori, ką jis gali ir kur yra galimybių ribos. Jei kalbame apie ilgąjį laikotarpį, 20 metų perspektyvą, prašauti sunku, nes viso naujo nekilnojamojo turto vertė, žvelgiant į Vilniaus demografines tendencijas, turi augti. Tačiau tiesa ir tai, kad vieni būsto pirkėjai laimi labiau už kitus. Geras barometras patikrinti, ar statytojo prašoma suma už būstą atitinka rinkos slėgį, yra pasižiūrėti, kaip greitai mąžta laisvų būstų skaičius. Stringantis ir vangus projekto būstų pardavimas paprastai yra ženklas, kad rinka prašo kainos korekcijos.
