Labai nustebina tai, kad jauna mergina čia gyvena viena, mat tėtis serga, mama Kėdainiuose, o ji prižiūri senelių dvarą, čia nuolat gyvena viena apsupta nuostabios liepų alėjos, vandens.
„Labiausiai man patinka gulėti ant žolės naktį ir žiūrėti į žvaigždes. Patinka gulėti ir ant lieptelio. Ir vandenyje plaukioti naktį. Nuostabus jausmas. Ir visai nebaisu. O ko čia bijoti? Laukinių gyvūnų nebijau, o žmonių čia tikrai nėra daug. Keletas kaimynų ir tiek. Man patinka būti vienai. Tokia jau aš. Eime, aprodysiu jums čia viską“, – kviečia vos trisdešimties moteris.
Senelio palikimas
Erna didžiuojasi, kad gyvena būtent čia, dvare, kuriame gyveno jos senelis. Name, kuris dvelkia senove ir nėra nė kiek restauruotas ar pakeistas. Visai toks, koks buvo prieš daugybę metų: senos skrynios, mediniai kubilai, įvairūs muziejaus lentynos verti buities rakandai – visa tai išlikę Ernos namuose.
Yra kur akis paganyti
„Namo visiškai netvarkiau. Gyvenu viename iš kambarių. Kitų kambarių man tiesiog nereikia. Gal kada nors ateityje juos ir susitvarkysiu... Bet ne dabar. Dabar gerai taip, kaip yra“, – teigia mergina.
Erna aprodo ir seną molinį svirną, ir koplytstulpį, ir išdidžiai ošiančią liepų alėją. Pamažu žingsniuojame ir prie garsiojo Jaunakaimio pontoninio tilto.
Tiltas nepavojingas?
Mergina drąsiai mus vedasi prie tilto, o priėjusi prie jo staigiai šokteli ir nueina tolumon. Kviečia ir mus. Tačiau braškančios lentelės šiek tiek baugina. Iš lėto, bet einame kartu su mūsų gide. Ji pasakoja, kad kaime nuo seno sklando legendos, jog šiuo tiltu Jaunakaimio vyrai, pas Pilioniuose ar gretimuose kaimuose gyvenančias merginas keliaudavo. Tiltas veda per didžiulę ir vieną didžiausių mūsų rajone Mantviliškio užtvanką. Atrodo išties įspūdingai, nepaisant tų supuvusių ir braškančių lentučių.
Atsikraustė iš Kėdainių
Atsisveikinę su Erna ir stebėdamiesi jos labai įdomiu gyvenimo būdu toliau keliaujame į kaimą. Užsukame į renovuotą sodybą. Ir ką jūs manote? Duris praveria taip pat jauna moteris, kuri nusišypsojusi mielai sutinka su mumis pasikalbėti.
Kaime sodybos tuštėja, seni žmonės miršta, atsiranda daug laisvų, juk tai puiki proga įsikurti jauniems žmonėms, kurie nori nuosavo būsto. Sandra pasakoja, kad į kaimą atvyko gyventi kartu su vyru. Jiedu augina du vaikučius. O atokus kaimas jos visai negąsdina.
„Įsigijome šią sodybą, atnaujinome ir gyvename. Atstumo tikrai nebijome. Užsienyje 200 kilometrų – ne atstumas, o čia 20 kilometrų... Niekis. Vaikai mokosi Akademijoje, o į treniruotes keliaujame ir į Kėdainius. Nuvežu. Ir kas čia tokio. Kai turi automobilį – atstumas nieko nereiškia. Ir apskritai, dabartiniame pasaulyje atstumas kuo toliau, tuo mažiau įtakos turi. Svarbiausia, kad viskas būtų gerai. O man yra gerai. Esu namų šeimininkė ir tuo džiaugiuosi. Vyras dirba.
Gyvename, kaip matot, neblogai“, – šypsosi mergina ir priduria, kad jaunai šeimai įsikurti kaime yra daug lengviau, nes ir žemę, ir būstą galima nusipirkti labai nebrangiai.
Negalime patikėti
Žengiame į dar vieną sodybą ir negalime patikėti: miltuotomis rankomis mus pasitinka dar viena jauna mergina. „Oi, kaip tik gaminu pietus, matot, kokios rankos miltuotos. Prašom, užeikite“, – mielai į namus pakviečia kartu su mama, tėčiu, vyru bei vaikučiais gyvenanti moteris, kuri, kaip paaiškėja vėliau – yra ūkininkė.
Kaimo žmonės labai dosnūs ir geraširdžiai. Jaunoji ūkininkė Rūta ir jos mama mus nedelsiant pasikviečia į namus arbatos. Užsukame. Nors moterys ir sako, kad kaimas mažėja, tačiau joms čia gyventi gera.
Šeimos ūkis
„Gyvename sau. Dirbame visa šeima. Mūsų ūkis mišrus. Auginame per dvidešimt karvių, jaučių. Rūtelė nuo mažų dienų tarp šių gyvūnų. Ji jų nebijo, o jie jos neskriaudžia. Pamenu, žmonių žvilgsnius, kai mano jauniausioji Rūtelė drąsiai lakstydavo šalia didžiulių jaučių. Taigi, net vyrai bijodavo prie jų prieiti, o ji nieko nebijo. Bet ir gyvūnai jos nebijo, ir nesipyksta su ja. Jaučia, kad gera šeimininkė“, – pasakoja Rūtos mama, o ši vis tildo: – Baik, mama.“ Ir šypsosi.
Tada supranti, kokie geri ir atviri yra kaimo žmonės. Jie pasakoja tiesą taip, kaip yra, o atvykusį svečią visuomet sutinka draugiškai.
Labai draugiški žmonės
Rūta atneša arbatos, saldumynų ir tęsiame pokalbį. Paaiškėja, kad Rūta yra jauniausia, dar dvi seserys gyvena kitur. Viena gyvena užsienyje. „Na, ką aš čia jums galiu papasakoti apie tą kaimą: visokių žmonių yra – ir darbščių, ir pritinginčių. Mes turbūt iš darbščių?“ – nusišypsojusi žvilgteli į šalia sėdinčią mamą.
Rūta pasakoja, kad kaime jai sekasi gerai, ji čia yra su savo mylimais žmonėmis. Šeimos verslas sekasi neblogai, tad ko daugiau tam žmogui ir tereikia.
Nori kurti
Smagu matyti, kad kaime dar yra dirbančių, kuriančių, gyventi ir atgaivinti kaimą norinčių žmonių. Puikus pavyzdys – Rūtos šeima. Niekaip negaliu atsistebėti Rūtos šeimyniškumu, sugebėjimu susitvarkyti su nemenku ūkiu. Labai malonu bendrauti su šia šeima.
Rūta parodo ir savo išskirtinių veislių šunis, ir didžiulį visureigį, kurį vairuoja pati – jauna ir gležna mergina. „Labai gaila, kad kaimas miršta, mažėja gyventojų. Senoliai miršta, o jaunų atsikelia mažai. Gal ateis laikas, kai kaimas vėl suklestės.
Juk ir kaime galima gyventi, tik noro ir pastangų reikia“, – mirkteli žavioji šeimininkė.
