Našlė plūsta ašaromis
Kova dėl kelių metrų valdiško žemės ploto aplink tvartelį vyko ir tebevyksta Panevėžio rajone, Staniūnų kaime.
Kaimynų karas dėl žemės peržengė žmogiškumo ribas: vyriškiui esą nuo streso sustojo širdis, o aršioji pusė turtinius reikalus stengėsi tvarkyti ir toliau – per mirusiojo laidotuves.
Pulkas staniūniečių pasibaisėję: esą tokios kraugerės, kokią turi jų kaimas, reikia paieškoti su žiburiu.
„Kas man vyrą grąžins? Jį tiek prinervino, kad į kapus nuvarė“, – ašaromis plūsta prieš savaitę našle likusi 66 metų Valentina Vadlugienė.
Moteris įsitikinusi, kad 76 metų jos sutuoktinis Albertas Vadluga iškeliavo anapilin po to, kai kaimynė Kazimiera Ruplienė pristojo aiškintis dėl žemės reikalų.
„Vyras sirgo onkologine liga, prieš porą mėnesių grįžom iš Santariškių po chemoterapijos. Bet mirė jis ne nuo vėžio, o sustojo streso neatlaikiusi širdis. Jis merdėjo, o kaimynai vis lindo aiškintis dėl žemės“, – tikino našlė.
Karo priežastis – suklypęs tvartas
Moteris, sunkiai rinkdama žodžius, pasakoja situaciją. Ji Žiedų gatvėje kukliu mediniu nameliu dalijasi su kaimyne.
Į vieną ir kitą gatvės pusę rikiuojasi tokie pat nedidukai, senos statybos būstai, priklausantys ne vienai, o dviem ir daugiau šeimų.
Tolyn nuo gatvės, už šių namų, stovi kolūkių laikais statytas baltų plytų tvartas, jame įrengtos šešios atskiros patalpos. Sovietmečiu aplinkinių namų gyventojai čia laikė gyvulius.
Per privatizaciją buvo aukcionas, žmonės tvartelius išsipirko. Dokumentai liudija, jog dabar tvartas turi 6 savininkus.
Per patį vidurį dvejos durys veda į sutuoktinių Vadlugų išsipirktus tvartelius, kitos dvejos durys krašte skirtos Ruplių šeimai, o kitoje pusėje esančio tvartelio šeimininkas buvo ūkininkas Henrikas Pilkauskas, kadaise vadovavęs tarybiniam ūkiui.
Tas suklypęs kolektyvinis tvartas ir yra ilgalaikio kaimynų karo priežastis.
Realiai tvartu naudojasi tik K.Ruplienė, ten ji laiko vištas, paukščių aptvaras stovi ir lauke. Kitomis patalpomis jau kuris laikas niekas nesinaudoja.
Tarp Ruplių ir Vadlugų tvartelių yra metalinė tvora, ją pastatė pastarieji.
Kodėl pažado netesėjęs
Žemė priešais tvartą buvo valdiška. Dalį jos išsipirko gretimo sklypo savininkai Grinevičiai.
Pirkti žemės gabalėliui prieš savų tvartelių duris dokumentus yra padavusi ir V.Vadlugienė. Lopinys prieš H.Pilkausko patalpas tebebuvo valdiškas, juo niekas nesinaudojo.
Vadlugos turi žemių toliau nuo namų, bet prieš trejetą metų, kai vyras pasiligojo ir nebeturėjo sveikatos žemę dirbti, V.Vadlugienė susikasė tą mažą gabalėlį ties savo ir H.Pilkausko durimis ir pasisodino bulvių. Niekam iš kaimynų tos kelios vagelės nekliuvo.
„Kai parsivežiau vyrą po chemijos kurso, atėjo H.Pilkauskas ir pasiūlė mums jo tvarto dalį pirkti. Iš ko aš pirksiu? Toks ligonis namie, argi man galvoj turtai?“ – aiškino V.Vadlugienė.
Netrukus H.Pilkauskas užėjęs dar kartą ir pasakęs, jog savo tvarto dalį perleido K.Ruplienei. A.Vadlugai jis liepęs nugriauti tvorą, kad naujoji patalpų šeimininkė galėtų prieiti prie savo turto. Toks reikalavimas ligonį smarkiai sunervinęs.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje birželio 10 d. numeryje
