Tačiau atokesniuose Vilniaus rajonuose gyvenantys miestiečiai stebi ir čia kylančius naujus kvartalus, dėl ko piko valandomis darosi vis kebliau pajudėti iš namų. Kaip miestas gali suktis iš padėties ir kaip besikeičiantį Vilnių matys miestiečiai, kalbėjomės su Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu.
– Jauniems žmonėms pigiau nusipirkti sklypą Vilniaus priemiestyje ir ten pasistatyti namą, nei įsigyti butą centrinėje miesto dalyje. Apie ką kalba šis faktas ir kas tokią padėtį galėtų pakeisti?
– Butų kaina, palyginti su žemės kaina priemiestyje, per didelė. Miestas galėtų statyti ne socialinius, o municipalinius būstus, ir siūlyti juos už prieinamą kainą nuomotis žmonėms. Pavyzdžiui, mieste reikia gailestingųjų seselių. Tuomet joms butą iš savivaldybės būtų pasiūlyta nuomotis ne, tarkime, už 200 eurų, o už 100 eurų. Tai priklauso ir nuo miesto politinio nusistatymo – ar miestas sako, kad visą būstų rinką tvarko tiktai nekilnojamojo turto (NT) vystytojai, ar juos turi aktyviai veikti savivalda.
Jei pažiūrėtume į šalis, kurias galime laikyti pavyzdžiu – Švediją, Daniją, Nyderlandus, matytume, kad čia labai stiprus NT rinkos žaidėjas yra savo būsto politiką vykdanti savivaldybė.
Vilniaus savivaldybė šioje situacijoje galėtų turėti didesnį vaidmenį, o iš savivaldybės būstą besinuomojantis žmogus žinotų, kad gimus vaikui jo iš buto neiškrapštys, kad bet kada nebus išmestas į gatvę.
Kol kas tai – teoriniai pasvarstymai. Vilniaus miesto bendrasis planas – labai gera proga apie tai padiskutuoti. Daug kalbame, kad miesto kompaktiškumas mažėja, todėl didėja transporto srautai, nes žmonės iš priemiesčių turi vienintelį būdą pasiekti miestą – automobilį, o viešasis transportas priemiestinėje zonoje dėl gyventojų tankio neefektyvus. Todėl savivaldybės sprendimas užsiimti municipalinio būsto politika – vienas variantų, galintis pakeisti esamą padėtį.
– Vienam Vilniuje gyvenančiam žmogui vidutiniškai tenka 27 kv. m gyvenamojo ploto, Europos miestų vidurkis – 35-45 kv. metrai. Kodėl taip yra?
– Kai perkamas pirmasis būstas, vienam šeimos nariui paprastai tenka dar mažiau nei 30 kv. m: dažnai kartu pradėję gyventi žmonės šį plotą dalijasi dviese.
Vilniuje didėja būsto pasiūla ir daug žmonių apsigyvena teritorijose, kurios buvo neužstatytos, todėl gyventojų tankis teritorijoje mažėja. Būtų gerai, kad su atsirandančiu papildomu plotu išlaikytume esamą gyventojų tankį.
– Vienas pavyzdžių, kai tankinamas rajonas – Pilaitė. Tačiau čia gyventi darosi labai nepatogu: rajonas plečiasi ne pavieniais namais, o ištisais kvartalais, ryte važiuojant į darbą gaištamas laikas spūstyse, kurios susiformuoja net per mišką vedančiuose keliuose. Tad ar verta dar labiau miestą tankinti?
– Pilaitė – miesto išorinės plėtros pavyzdys. Tai – nuo miesto nutolęs rajonas, iš kurio gyventojai turi atvažiuot į miestą, todėl jie kone tą pačią valandą pajuda centro link. Jei Naujamiestyje gyvenantys žmonės į darbą eitų pėsti, spūsčių nebūtų.
Pilaitės tankėjimas – neigiamas reiškinys ta prasme, kad daugėja gyventojų nuo miesto nutolusioje zonoje. Naujamiesčio atveju pramoninių teritorijų, buvusių sandėlių ir panašių erdvių, kurios pavirsta gyvenamais kvartalais, gyventojai žymiai mažiau priklausomi nuo savo automobilio nei Pilaitės. Todėl miesto centre atsirandantys projektai, kurie pramonines teritorijas padaro gyvenamas ir grąžina miestui – pozityvaus tankėjimo pavyzdys.
Dabartiniame miesto plane buvo numatyta Vilnių vystyti decentralizuotos koncentracijos principu.
Todėl miestas plečiasi į periferines zonas, kuriose formuojami branduoliai, o iš jų su centru galima susisiekti greitaisiais autobusais ar kitu viešuoju transportu. Tai reiškia, kad į periferinį centrą atvykęs žmogus per prognozuojamą laiką turėtų pasiekti centrinę miesto dalį. Greitųjų autobusų atsiradimas buvo šio plano dalis.
– Tačiau ji neveikia – greitieji autobusai lygiai taip pat, kaip ir automobiliai, stovi spūstyse. Man pačiai tris stoteles greituoju autobusu tenka važiuoti kartais ir pusvalandį.
– Reikia užtikrinti, kad to nebūtų. Turėtų būti taip: jei važiuoji automobiliu, važiuosi 40 minučių ir dar susimokėsi už automobilio stovėjimą, o jei važiuoji autobusu, užteks sugaišti 20 minučių. Tai – ilgalaikės miesto politikos dalykai.
Mokamos automobilių stovėjimo zonos plečiasi, taryboje kalbėsime apie automobilių statymo normatyvą, kuriame nustatysime ne tik minimalų, bet ir maksimalų stovėjimo vietų skaičių. Tai reiškia, kad prie biurų centrinėje miesto dalyje negalės būti tiek vietų automobiliams. Todėl didesnė darbuotojų dalis turės atvykti viešuoju transportu. Vienas pagrindinių miesto siekių transporto srityje – visais įmanomais būdais didinti viešojo transporto patrauklumą.
Dabar labai patogu: prie namų automobilis stovi nemokamai, prie darbo – taip pat nemokamai, nes darbdavys paprastai dengia stovėjimo vietos nuomos išlaidas. Kodėl turiu važiuoti autobusu? Žmogus argumentą supranta, kai tai kainuoja.
– Arba kai patogu.
– Taip, arba kai žmogui patogu. Jei vystantis kompaktiškam miesto centrui nekeisime automobilių stovėjimo vietų įrengimo politikos, Konstitucijos prospekte atsiras, pavyzdžiui, 14 tūkst. papildomų vietų automobiliams statyti. Tada dar reikės nutiesti septynis greitkelius – neįmanoma bus pasiekti, kad visi be spūsčių per valandą atvažiuotų į centrą. Vadinasi, reikia padaryti taip, kad į šią zoną žmonės atvažiuotų viešuoju transportu.
Realiai gatvių tinklas Vilniaus miesto centrinėje dalyje iš esmės netankės – tam tiesiog nėra vietos.
Nuo centro kiek nutolusioje zonoje miestui labiausiai trūksta ryšio rytų-vakarų kryptimis. Todėl būtina Šiaurinė gatvė, kuri sujungtų Žirmūnus su Vakariniu aplinkkeliu ir taip užtikrintų transporto ryšius rytų-vakarų kryptimi. Taip pat svarbi Mykolo Lietuvio gatvė, su Vakariniu aplinkkeliu sujungsianti Molėtų plentą.
– Gatvių tinkle esminių pokyčių nebus, tačiau turite sumanymų sovietmečiu statytiems kvartalams sostinėje. Papasakokite apie tai.
– Pirmiausia čia tikimės ne naujų projektų, o atiduoti rajonus į ten gyvenančių žmonių rankas. Čia turėtų būti suformuoti normalūs sklypai, bendrijos turėtų turėti savo teritoriją ir joje tvarkytis.
Savivaldybė pradeda seniūnijų atnaujinimo programą, pagal kurią, jei teritorija tvarkoma pagal savivaldybės nustatytus principus, bendrija iš savivaldybės gali gauti 10 eurų paramą kvadratiniam metrui. Šie pinigai skirti želdynams, automobilių statymo vietoms, vaikų žaidimo aikštelėms, apšvietimui įrengti, mažajai architektūrai tvarkyti. Yra kelios kaimynijos, su kuriomis pradėti pilotiniai projektai.
Pirmiausia į šią paramą gali pretenduoti sovietmečiu iškilę daugiabučiai gyvenamieji namai. Kol kas paramos iždas neribojamas, tik, norint juo pasinaudoti, turi būti įteisintos sklypo ribos, įregistruota bendrija.
Turime nustatę teritorijas, kurias tvarkys savivaldybė, o visos kitos turi atitekti kaimynijoms. Jei kaimynija pati valdytų savo žemę kaip kad yra, tarkime, Lenkijoje, galbūt atsirastų namų praplėtimo, rekonstrukcijos projektų.
– Kritikuojate Linkmenų g. stovinčią parduotuvę. Gal sostinė pakeis požiūrį į didelių parduotuvių, prekybos centrų statymą miesto teritorijoje ir taip mainysis Vilniaus vaizdas?
– Tuo metu, kai Linkmenų g. buvo leista statyti „Rimi“ parduotuvę, nepakankamai siekta vystyti kompaktiškesnio miesto idėją. Iš tiesų tai – užmiesčio, o ne miesto centrinės dalies parduotuvės tipas. Ji atitraukta nuo Žalgirio g., kur yra pėsčiųjų srautas. Todėl pėstieji į parduotuvę užeiti negali – turi būtinai atvažiuoti automobiliu, nors pastatas – centrinėje miesto dalyje.
Palyginkime su prekybos centru „Panorama“. Pastarasis – didesnis, tačiau jis miesto urbanistinės struktūros neardo: stovi ir palei gatvę, ir prie viešojo transporto stotelės, ir nuo žmonių neatsitvėręs automobilių aikštele.
Dabar didžiuosius prekybos centrus išstumti kuo toliau miesto centro per vėlu – per daug jų mieste jau yra. Kaip vieniems pasakyti, kad leidimo statyti negausite, kai kiti jį turi? Tačiau keisime reikalavimus. Miesto politika šiuo klausimu turi būti aiški ir jos turi būti laikomasi. Iki šiol kai kas būdavo pasakoma, kai kas – nutylima, vieniems taikyti – vieni reikalavimai, kitiems – kiti.
Taip pat reikia reglamentuoti reikalavimus reklamai – jie bus įtraukti į miesto bendrąjį planą, kurį ketiname pateikti svarstyti kitų metų pradžioje. Kitaip miestas gali virsti kakofonija. Specialusis reklamos planas buvo. Tačiau, žiūrint į tai, kas faktiškai padaryta, yra dalykų, kurie minėto plano neatitinka.
– Kas dar svarbaus bus įtraukta į ruošiamą bendrąjį planą?
– Pirmiausia bendrajame plane reglamentavimas bus labiau detalizuotas ir mažiau dviprasmiškas. Paskirties reglamentavimą keis plėtros apimčių reglamentas – juk dažnai svarbu ne paskirtis, o plėtros mastas.
Bus įteisinami konkrečiai vietai būdingi užstatymo principai. Tai reiškia, kad bus numatyta, kur turi būti perimetrinis užstatymas – namai rikiuojasi palei gatvę, pirmuose aukštuose įrengtos parduotuvės, o kur turi stovėti miesto vilos – nuo gatvės per želdynus atitraukti namai. Taip pat reglamentuosime, kur turi iškilti blokuoti namai, kur – daugiabučiai, o kur – vienbučiai.
Kad liktų žemės natūraliems želdynams, turi atsirasti kietųjų dangų kiekio reglamentavimas.
Kalbat apie automobilius, skirtingose miesto zonose bus nustatytos skirtingos automobilių stovėjimo vietos. Pavyzdžiui, kaip minėjau, tai gali būti maksimalaus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus ribojimas ar galimybė įrengti automobilių statymo vietas miesto žemėje.
Be kita ko bendrajame plane nustatysime zonuotą infrastruktūros įmoką arba vystytojų prisidėjimą prie aplinkos pagerinimo, taip pat siūlysime zonuotus infrastruktūros tarifus.
Šiuo metu rengiamas miesto bendrasis planas, tačiau didelėje miesto dalyje galioja kitoks – specialusis – reglamentavimas, kurio teisinė galia aukštesnė nei bendrojo plano. Tai tos teritorijos, kuriose galioja Vyriausybės tvirtinti paveldosauginiai ar gamtosauginiai planai. Netgi užsienio ekspertai stebisi, kaip gali būti už miesto bendrąjį planą viršesnių dokumentų. Vilniuje toks specialusis reglamentavimas taikomas Senamiestyje ir jo apsauginėje zonoje, visose saugomose teritorijose – regioniniai parkai.
Buvo pradėtas rengti Senamiesčio specialusis planas. Jo pagrindines nuostatas reikėtų integruoti į miesto bendrąjį planą, kad būtų vienas be vidinių prieštarų dokumentas. Tačiau to pagal mūsų teisinę bazę neįmanoma padaryti. Tai – neišspręstas mūsų teritorijų planavimo sistemos pertvarkos dalykas.
