„Pasakoja apie didingus investicinius planus, miesto plėtrą, o tingi pakelti ant žemės besimėtančius pinigus“, – širdo Pelesos gatvės 11-ojo namo vieno iš butų savininkas Mykolas Adamonis.
Kiti du šio medinio namo Naujininkuose butai priklauso savivaldybei. Jie jau seniai tušti.
Savivaldybė trečią kartą skelbia jai priklausančio turto aukcionus, tačiau vargu ar kas butus be centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų pirks.
M.Adamonis savivaldybei ne kartą siūlė – įsirenkime vandentiekį ir taip pakelkime turto kainą, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Esą butai savivaldybei nereikalingi, ji vis tiek sieks juos parduoti. Tad Vilniaus valdžia užkerta kelią gyventi su patogumais ir M.Adamoniui, nes vienas tiesti vandentiekio ir nuotekų vamzdžių jis nesutinka: sumokės 5 tūkst. eurų, o paskui tuo ir savivaldybė naudosis.
Išsakė priekaištus merui
Nuo Pelesos gatvės 11-ojo namo iki Aušros vartų – 7 minutės pėsčiomis. Tad meras Remigijus Šimašius susitikime su Naujininkų gyventojais šią vietą drąsiai vadino centru.
Jis šią savaitę dalijosi sumanymais Naujininkus paversti tokiu pat centru kaip tas, kuris dabar kuriasi dešiniajame Neries krante. Juolab kad Naujininkuose ketinama atsisakyti daugybės geležinkelio bėgių manevriniams traukiniams – galbūt vietoj jų net Vyriausybės pastatas iškiltų.
Atsistojęs M.Adamonis papasakojo merui apie bėdą, kuri turėtų rūpėti ir savivaldybei, – juk dalis namo yra ir valdžios turtas. Priminė apie Europos Sąjungos skirtus 4 mln. eurų, kuriuos Vilniui gali tekti grąžinti už neprijungtus prie vandentiekio ir nuotekų tinklų namus.
Kad Pelesos gatvės 11-ąjį namą pasiektų civilizacijos patogumai, reikia visai nedaug. Vandentiekis nuo medinuko – už 20 metrų, nuotekų vamzdžiai – už 10 metrų.
R.Šimašius sutiko, kad tokių, jo žodžiais, užmarinuotų namų likę ne tik Naujininkuose, bet ir Šnipiškėse, Grigiškėse, Naujojoje Vilnioje, Žvėryne ir net Žirmūnuose. Tačiau nieko konkretaus M.Adamoniui neatsakė.
„Europos Sąjunga tam skiria lėšas, o mes nesugebame jomis pasinaudoti. Savivaldybė stengiasi nueiti lengviausiu keliu – parduoti savo butus aukcionuose“, – piktinosi buto, esančio Pelesos gatvės 11-ajame name, savininkas.
Tualetas – daugiabutyje
M.Adamonis pravėrė namui skirto lauko tualeto geležines duris. Už jų – kalnas išmatų ir šiukšlių. Negana to, šis lauko tualetas yra gretimame Pelesos gatvės 13-ojo daugiabučio rūsyje.
Suprantama, šio namo žmonės tokio šašo nenori. Tad kai lauko tualete įrengė padoresnius unitazus, kažkas greitai viską išdraskė. O M.Adamoniui dar teko tada už tokį „patogumą“ sumokėti 700 litų.
Namui skirta vandens kolonėlė – ant kalno. Į jį tenka ropštis slidžiais laipteliais. Butuose – senovinės praustuvės.
Vieną iš Pelesos gatvės 11-ojo namo butų M.Adamonis nusipirko prieš penkerius metus.
Pats jį suremontavo, parengė namo prijungimo prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų projektą. Vandens ir kanalizacijos vamzdžius savo bute jis pats išvedžiotų, tačiau savivaldybė užsispyrė.
Jau skelbia abu aukcionus
Savivaldybei priklausančio vieno buto langai išdaužyti. Kito – pravira orlaidė. Čia anksčiau gyveno čigonų šeima, jai buvo suteiktas socialinis būstas.
Vienas namo savivaldybei priklausantis 42 kvadratinių metrų butas aukcione vasarį bus parduodamas už pradinę 24 tūkst. eurų kainą. Kito, 51 kvadratinio metro, aukcionas numatytas kovą. Buto pradinė kaina – 28 tūkst. eurų.
Supratęs, kad įkalbėti savivaldybę įrengti vandentiekį nepavyks, savo butą ketina išnuomoti ir M.Adamonis.
Butai netinkami gyventi
Praėjusiais metais M.Adamonis savivaldybei dar mėgino įsiūlyti įvesti vandentiekio ir nuotekų tinklus. Jis bandė įrodyti, kad nauda iš to bus abipusė, nes jeigu savivaldybė jau nusprendė parduoti butus, tai jų kaina aukcionuose pakils.
Pabaigoje parašęs, kad dar tikisi bendradarbiavimo, vilnietis jo taip ir nesulaukė.
Savivaldybės Turto departamento direktorius Vygintas Jakas atsakė, kad vienas butas prieš trejus metus buvo pripažintas netikslingu remontuoti, o kitas – netinkamu gyventi.
Anot V.Jako, savivaldybės šių metų biudžete nėra numatyta lėšų Pelesos gatvės 11-ojo namo vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtrai, nes valdžia vis dar tikisi, kad butus parduos ir juos sutvarkys nauji savininkai.
„Jeigu tuos butus ir nupirks, jau įsivaizduoju, kas bus savininkai. Lieka tik melstis, kad namas nuo tokių naujakurių nesuliepsnotų“, – atsiduso M.Adamonis.
Teks grąžinti milijonus
R.Šimašius aiškino, kad pasinaudojant ES lėšomis vandentiekio ir nuotekų tinklai buvo plėtojami ten, kur buvo naudinga darbus atliekantiems rangovams, arba ten, kur daugiau gyventojų.
Savivaldybė tokią įsisenėjusią tvarką stengiasi keisti, tačiau Pelesos gatvės 11-ojo namo gyventojui meras nieko gero nepažadėjo.
Lietuvos vandens tiekimo įmonių asociacijos duomenimis, Vilniui teks grąžinti didžiausią sumą dėl to, kad neįvykdė iškeltų reikalavimų ir nepriviliojo reikiamo skaičiaus gyventojų prisijungti prie centralizuotos sistemos.
Savivaldybės įmonei „Vilniaus vandenys“ nurodyta grąžinti 4,02 mln. eurų ES paramos, „Kauno vandenims“ – 2,32 mln. eurų, „Aukštaitijos vandenims“ – 1,156 mln. eurų.
Už patogumus gali susimokėti ne visi
„Vilniaus vandenų“ atstovai įžvelgia dvi priežastis, dėl kurių gyventojai nesijungia prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų.
Viena jų – žmonės jau būna įsirengę vandens gręžinius ir nuotekų tvarkymo įrenginius ir nenori papildomai investuoti.
Kita dalis gyventojų linkę apskritai gyventi be vandens ir nuotekų sistemos namuose. Dauguma jų neišgali investuoti į gyvenimo kokybės gerinimą. Jie naudojasi vandens kolonėlėmis, šuliniais ir lauko tualetais.
Vilnius nuo kitų miestų skiriasi tuo, kad jame sparčiau nei kitur plėtėsi nuosavų namų rajonai. Jų plėtra nebuvo sisteminga. Tad pirmiausia buvo statomi pavieniai namai ar jų kvartalai, o visa reikiama infrastruktūra – keliai, vandens ir dujų tinklai, telekomunikacijos – turėjo vytis.
