Paroda „Didžioji pramonė“ sugrąžina mažąsias istorijas, pražuvusias sugriuvusių fabrikų ir sistemų nuolaužose. Šį kartą – gyva atmintis ir jausmai aptikti legendinės Kauno „Drobės“ griuvėsiuose.
Prieškarį siekiantys pasakojimai ir visai nesenos istorijos parodoje tampa matomos ir apčiuopiamos: nuo autentiško tarpukario gelumbės fabriko palto iki paskutinės plytos iš nušluotų cechų Jonavos gatvėje.
Paroda subūrė bendruomenes
Papildyti parodą nusprendė buvę „Drobės“ fabriko darbuotojai. Pernai „Didžioji pramonė“ lyg magnetas subūrė išsisklaidžiusias nebeegzistuojančių Kauno fabrikų bendruomenes.
„Drobės“ darbuotojai – itin gyvastinga mirusio fabriko bendruomenė. Jie noriai dalijosi savo prisiminimais, išsaugotais daiktais ir emocijomis. Ryškiausia jų – nuoskauda dėl fabriko žlugimo.
Parodoje bendruomenė pirmą kartą viešai apie tai prabyla kartu papasakodama ištvermės ir jėgos istorijas, atidengiančias stiprius šio fabriko raumenis.
Neatsitiktinai kaip tik „Drobės“ sporto salėje įsikūrė pirmas Lietuvoje pogrindinis kultūrizmo klubas, vienijęs anuomet uždraustos kapitalistinės sporto šakos entuziastus.
Ir apie gražuolę žmoną
Tikras netikėtumas – jausmingos mažos istorijos iš prieškario „Drobės“. Jos pratęsia parodoje tyrinėjamą praradimo nuoskaudos ir gebėjimo ištverti temą.
Apie „Drobės“ direktoriaus ir vieno šio fabriko įkūrėjų Juozo Daugirdo asmenybę žinių suteikė jo giminės – dr. Inga Stepukonienė ir istorikas Algimantas Daugirdas.
Parodoje galima pažvelgti į šio aktyvaus visuomenės veikėjo ir sėkmingai dirbusio verslininko asmeninį gyvenimą: gražuolę žmoną, įdukrintą žydaitę Lilę, pokario slapstymąsi gimtojoje Čekiškėje.
Kolekcionuoja ir dėvi
Prieškario „Drobės“ gamybos vyrišką paltą, kaip ir vėlesnius parodoje eksponuojamus šio fabriko paltus bei kostiumus, parodai paskolino Drabužių muziejus.
Jo įkūrėjas, žinomas slapyvardžiu Ikarus, Lietuvoje gamintus drabužius ir aksesuarus kolekcionuoja nuo 2009 metų. Savo kolekcijos vyriškus drabužius Michailas dėvi pats.
Antivartojimo idėją propaguojantis vaikinas gyvena praeitame laike, sustojusiame jo buto interjeruose, drabužiuose ir klausomoje muzikoje.
Fotografavo ir filmavo
Parodos įdomybė – populiarios muzikos plokštelės, pagamintos Kauno buitinės chemijos fabrike „Saga“.
Antano Zinkevičiaus nuotraukos ir dar nematyti filmai „Didžiąją pramonę“ pripildo šviesios poezijos.
Ją menininkas sugebėjo pagauti ir žiemiškoje tamsoje nuo savo daugiabučio stogo 8-ojo dešimtmečio pradžioje fiksuodamas pramoninio Dainavos rajono miegamuosius kvartalus ir būsimų audėjų, proftechninės mokyklos moksleivių, veiduose iš filmo „Adaptacija“. O ypač – „Virtuvėje“ – filme, kur tipinio plano daugiabučio virtuvėje amžinu ratu sukasi užmiršta 1982-ųjų kasdienybė.
Paroda Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje veiks iki kovo 31 d.
