Padėti tris mažamečius vaikus auginančiai šeimai stengiasi Klaipėdos rajono meras, seniūnijos darbuotojai, tačiau visos pastangos bergždžios.
Vieną kartą atrodė, kad po ilgų įtikinėjimų jau pavyko rasti bendrą kalbą su gretimos žemės savininke, buvo sutarta susitikti pas notarą, bet ji ten taip ir nepasirodė.
Laiškas į Vilnių nepadėjo
Šeimos tėvas Algirdas savo bėdas išguldė laiške prezidentei. Iš Prezidentūros gautame atsakyme siūloma viską derinti su vietos valdžia.
Bet ji jau viską žino, tačiau nelabai ką gali.
„Konstitucijos 38-ajame straipsnyje teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę.
O mes dvidešimt pirmajame amžiuje turime gyventi be elektros. Įsikūrėme pačių pastatytame name, turime visus statybos leidimus, tačiau neįsivaizdavome, kad galime atsidurti tokioje situacijoje.
Nemaniau, kad žmonės gali būti tokie nežmoniški“, – nuoskaudą liejo Algirdas.
Anksčiau jam net nešovė į galvą mintis, kad dėl vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus negalės gauti leidimo nutiesti elektros kabelį per jo žemę.
„Tas kabelis eitų šalia kaimynės sodybos tvoros, būtų įkastas į žemę, jokiai veiklai netrukdytų. Juo labiau kad ta moteris čia negyvena, tik kartais užsuka.
Jau seniai parengtas projektas, atsirado geradarių, kurie sumokėjo ir už kabelio tiesimą. Bet viskas sustojo“, – pasakojo į penktąją dešimtį įkopęs vyras.
Skalbia nuo ryto iki vakaro
Jau įrengto pirmojo aukšto virtuvėje stovi šaldytuvas, bet jis neveikia.
Šeima nelabai liūdi, kad negali žiūrėti televizoriaus, tačiau ir vaikams, ir tėvams kartais norėtųsi prisėsti prie kompiuterio.
Be elektros negalima naudotis skalbykle, todėl Algirdo žmona 33 metų Jurgita tapo savotiška namų verge – nuo ryto iki vakaro dirba skalbėja, neskaičiuojant kitų kasdienių darbų.
Kai auga trys vaikai, kiekvieną dieną susikaupia nemenka skalbinių krūva.
Kaip senais laikais klaipėdiškių šeimos gyvenimo ritmą diktuoja saulė: jai kylant visi keliasi, nusileidus eina miegoti.
„Vakarus mes leidžiame prie žvakių. Gal kai kam iš pirmo žvilgsnio tai atrodo romantiška. Tačiau romantika išgaruoja labai greitai.
Lieka nesibaigianti varginanti buitis.
Aš nuo ryto iki vakaro – kaip užsukta. Išleidžiu mergaites į mokyklą bei darželį ir puolu plauti indų bei drabužių: tiesiog esu įkalinta buityje, dirbu plovėja, skalbėja.
Praėjo tik pusantrų metų, o man jau skauda nugarą.
Visa laimė, kad savivaldybė padeda skalbykloje išskalbti patalynę.
Vyras turi prinešti vandens iš šulinio – kasdien maždaug po 80 litrų, nes vanduo iš čiaupo nebėga – nėra elektros.
Šaldytuvas stovi be naudos. Žiemą dar nieko: maisto produktus laikome lauke. O vasarą į parduotuvę reikia eiti kasdien, kad produktai nesugestų“, – apie savo nelengvą kasdienę buitį pasakojo Jurgita.
Moteris teigė, kad gerokai vargina ir nuolatinis skubėjimas, įtampa. Ima temti, ir jau viską darai pakniopstom – reikia eiti miegoti tuo pat metu kaip ir vaikai. Mat kol neįrengtas antrasis aukštas, visas gyvenimas verda pirmajame.
Ji mielai kur nors dirbtų – daugiavaikei šeimai nuolat stinga pinigų, tačiau kol kas apie tai negali net pasvajoti.
Pirtis – brangus malonumas
Į pirtį klaipėdiečiai nueina tik keletą kartų per metus – ši paslauga jiems per brangi.
Tenka kaitinti vandenį ir maudytis virtuvėje.
Gerai, kad nesumanė pirkti elektrinės viryklės. Turi dujinę ir dujų balioną.
Namus šildo pirmojo aukšto viduryje stovinti didelė senovinė krosnis.
Kai ją užkuria, gali ir valgio išsivirti, ir vandens pasišildyti.
Šaltą dieną vienas malonumas prisėsti ant šiltos atbrailos. Algirdas sako, kad toks šildymo būdas labai pasiteisino.
Algirdas ir Jurgita nepanoro rodyti savo veidų baimindamiesi, kad jų vaikai gali patirti patyčių.
Jų vienuolikametė dukra bendramoksliams apie gyvenimą tamsoje nepasakoja, mergaitei paprasčiausiai gėda.
Vakarais valandai kitai klaipėdiškiai įsijungia prožektorius: vienas jų – virš valgomojo stalo, kitas apšviečia vaikų zoną.
Tačiau baterijos labai greitai nusenka.
Ieško įvairių išeičių
Seniau šeima naudojo elektros generatorių.
Šis elektros gamybos būdas kainavo nemažai – už porą valandų šviesos vakarais per mėnesį tekdavo pakloti apie 60 eurų, tačiau generatorius sugedo.
Brolio padedamas Algirdas kieme sumontavo dvi saulės baterijas. Naudos iš jų nedaug – vasarą dar galima įsikrauti mobiliuosius telefonus ar pasiklausyti radijo, tačiau šaldytuvui tokio galingumo nepakanka.
O rudenį ar žiemą saulės beveik nėra. Ypač sunku buvo šiemet, kai saulė beveik neišlįsdavo iš po debesų.
Svajonė gali apkarsti
Anksčiau šeima nuomojosi butus daugiabučiuose ir panašių problemų nė neįsivaizdavo.
Tačiau trijų dukterų tėvas seniai svajojo apie savo namą.
Išgirdęs apie Jono Kačerausko statomus ekologiškus namus iškart pasigavo šią idėją: naršė internete, nuvažiavo į statytojo rengiamą seminarą, apžiūrėjo pastatytą namą.
„Ir anksčiau svajojau apie namą iš šiaudų ir molio. Kai apžiūrėjau tokį, nebesvarsčiau. Apskaičiavau, kad sudėjus visas mūsų santaupas išsisuksime.
Darbo aš nebijau, visko galima išmokti.
Viską pats padariau, tik keliant stogą kviečiausi meistrus.
Tiesa, dirbau ilgai – statyti pradėjome 2009-aisiais, o įsikėlėme užpernai rudenį.
Antrasis aukštas dar neįrengtas, maniau, po truputį viską baigsiu“, – pasakojo Algirdas.
Po kaimynės mirties – bėdos
Apie kokias nors galimas problemas vyras nesusimąstė.
Tuomet kaimynystėje gyveno senyva moteris.
Su ja Algirdas gerai sutarė, moteris keletą naktų naujakuriui buvo leidusi pernakvoti po savo stogu, kad jam nereikėtų vakarais belstis į namus, o ankstų rytą vėl atvykti.
Su ja aptarė ir situaciją dėl elektros – močiutė neprieštaravo, kad elektros kabelis būtų įkastas jos žemėje.
Tačiau moteris mirė. Jos turtą paveldėjo duktė. Tuomet ir prasidėjo bėdos.
Šalia driekiasi dar dviejų ūkininkų žemė, bet tiesiant kabelį per ją atstumas būtų didesnis ir už viską reikėtų mokėti daugiau. O daugiavaikė šeima taupo kiekvieną centą.
Šviesos reikia šiandien
„Patekome į įstatymų spąstus. Tai – ne gyvenimas, o agonija.
Jei ne vaikai, važiuočiau iš tokios Lietuvos, nors iki namo statybos buvau didžiulis savo šalies patriotas.
Bet kaip mylėti tokią valstybę, kuri savo vaikų ne tik nemyli, bet ir nekenčia? Jokio žmoniškumo.
Tiesa, sutikome ir gerų žmonių. Vieni pagelbėjo pinigais, kiti – patarimais ar pastangomis mums padėti.
Bet dėl to vienintelio kaimynės parašo viskas atsitrenkia kaip į sieną.
Elektrikai žada kreiptis į teismą, kad jis priverstų moterį leisti nutiesti kabelį per jos žemę.
Bet juk žinome, kiek tie teismai gali užtrukti, juo labiau kai žmogus stengsis jo nutartį atitolinti. O mums šviesos reikia šiandien“, – sakė Algirdas.
Į svajonių namą sudėję visas santaupas, sveikatą, ilgus rūpesčių metus žmonės nebežino, kur ieškoti pagalbos.
„Juk elektra – ne prabangos prekė, o būtinybė.
Nesuprantu, vienas žmogus nesutinka leisti per savo žemę tiesti laidų, ir viskas – valstybė negali nieko padaryti.
Ką čia kalbėti apie mūsų, mūsų vaikų teises. Mes turėtume valstybę paduoti į Europos žmogaus teisių teismą“, – išeities nebemato Algirdas.
Moteris persigalvojo
Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas gerai žino šios šeimos problemas ir stengiasi jai padėti.
Rajono vadovui jau buvo pavykę telefonu sutarti su moterimi, kad ji atvažiuos pas notarą ir pasirašys reikiamus dokumentus.
V.Dačkauskas paskambino įstaigos vadovui ir paprašė, kad moterį dviem valandoms išleistų iš darbo, pasirūpino transportu. Tačiau nuvykus jos paimti paaiškėjo – moteris persigalvojo.
Gali tekti aiškintis teisme
Žilvinas Perminas
Bendrovės ESO Klaipėdos tinklų Projektų valdymo skyriaus vadovas
„Situacija iš tiesų sudėtinga. Klientas kreipėsi dėl elektros prijungimo, buvo surašytos sąlygos, numatyta, kad, norint sklypą elektrifikuoti, reikia pakloti kabelį.
Žmonės sumokėjo už prijungimą, pradėjome projektavimo darbus ir susidūrėme su problema: tą sklypą supa gretutiniai sklypai, o inžinerinis koridorius kabeliui nenumatytas.
Bendravome su gretimų sklypų savininkais. Kreipėmės į artimiausią kaimynę, kad leistų jos žeme nutiesti kabelinę liniją, tačiau moteris nesutinka, nors konkrečių motyvų nepateikia, argumentuoto atsakymo nesulaukiame.
Turime jai dar vieną pasiūlymą, bandysime svarstyti, o jei nepavyks ir šis variantas, belieka kreiptis į teismą. Mes jai apie tai pranešėme.
Tokių situacijų, kai problemas reikia aiškintis teismuose, pasitaiko nedaug, tokias bylas mes paprastai laimime.
Tačiau tai – daug ilgesnis sprendimo kelias.“
