Gegužės pradžioje Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje įvykusiame neringiškių leidžiamo kultūros almanacho „Dorė“ pristatyme J.Vaikėnas pasidalijo savo prisiminimais apie darbą Neringoje.
– Ar tuo metu buvote ką nors girdėjęs apie Neringą? – lrytas.lt paklausė pirmojo Nidos šeimininko.
– Apie Neringą žinojau tik tiek, kad ten yra kelios žvejų gyvenvietės, kur ne taip lengva patekti, nes tai – pasienio zona. Pamenu, net gyvenvietėse nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, dujų. Elektrą tiekė žuvininkystės ūkio mažytės dyzelinės jėgainės. Atvykęs pasirūpinau nutiesti Nidoje pirmuosius šaligatvius.
– Ar iš karto buvo pranešta, kad turėsite įsikurti Nidoje?
– Turėjau pokalbį su Ministrų Tarybos pirmininku Motiejumi Šumausku. Jis mane priėmė vėlai vakare, po darbo, kad turėtų laiko pasišnekėti. Jau per pirmąjį pokalbį iškilo klausimas apie Nidą, kad administracija turėtų būti ten, o ne Juodkrantėje. Paklausiau: „Kodėl Nidoje?“ O jis man sako: „Gal vis dėlto būtų geriau, kad Nida būtų centras.“ Tik tiek. Tokia buvo vyriausybės rekomendacija.
– Kas nulėmė tokį Nidos likimą?
– Galiu apie tai tik pasvarstyti. Mano nuomone, galbūt Nida turėjo tapti visos Kuršių nerijos centru, jei Kaliningrado sritis būtų buvusi prijungta prie Lietuvos.
– Ar tuo metu buvo viešai kalbama apie Kaliningrado srities prijungimą prie Lietuvos?
– Viešų kalbų nebuvo. Apie Kaliningrado srities prijungimą prie Lietuvos buvo kalbama tik aukščiausiuose vadovybės sluoksniuose ir tik neoficialiuose pokalbiuose. Negirdėjau, kad būtų priimti kokie nors nutarimai. Žinau, kad žmonės bijojo, kad taip neatsitiktų. Labai geras pavyzdys būtų Krymas. 1959 metais Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Atidavė todėl, kad Krymas buvo Rusijai nepakeliama našta. Jis buvo apleistas, karo suniokotas. Nuo seno ten gyvenę totoriai, graikai, vokiečiai buvo ištremti, po karo iš visos Rusijos suvažiavo rusai. Tą patį norėjo padaryti ir su Kaliningradu. Tuo metu visa Kaliningrado srities ekonomika jau buvo valdoma iš Lietuvos. Tam buvo įkurta Lietuvos liaudies ūkio taryba. Vilniuje buvo net skyriai, kurie valdė Kaliningrado pramonę. Gal reikėtų tikslesnių skaičių, bet aš studijuodamas dirbau statybose – mažas žmogelis, eilinis darbuotojas – ir mačiau, kaip Lietuvoje kyla plytų gamyklos, „Akmenės cementas“, Kauno „Bitukas“, kurių produkcija važiavo tiesiai į Kaliningradą. Kartu augo žmonių užimtumas. Lietuvos ekonomika pakilo.
– Ar jautėte, koks buvo Lietuvos vadovų požiūris į susijungimą su Kaliningrado sritimi?
– Lyg ir norėjo, bet lyg ir buvo kliuvinių. Tuo metu Lietuvos ekonomika kilo, bet Kaliningrado prisijungti neskubėta. Kai į Nidą atvažiuodavo aukšti svečiai, kartais galėdavome pasikalbėti prie stalo. Jie sakydavo: vyriausybėje kalbama, ką daryti, – galbūt Lietuvai reikia prisijungi Kaliningradą. Pasiūlymas iš Maskvos yra, bet kartu prisijungtume milijoną rusakalbių gyventojų, kurie suvažiavę į Kaliningradą iš visos šalies. Kas bus su mūsų kultūra – ar nesuvalgys mūsų? Be to, Kaliningradas sugriautas, žemės užleistos, melioraciją reikia remontuoti. Ar gausime tiek lėšų? Trečia priežastis – ten Prūsija, su Lietuva nieko bendra neturi. Kas žino, kas bus ateityje? Bet 1964 metais N.Chruščiovas buvo nušalintas ir visos kalbos apie Kaliningrado srities prijungimą nurimo. Iš Neringos išvykau 1965 metais.
– Ar Neringos gyventojai neprieštaravo, kad administracija būtų Nidoje?
– Pamenu, juodkrantiškiai labai norėjo, kad centras būtų Juokrantėje. Vyko didelės diskusijos, kova. Juk centras – tai investicijos, judresnis gyvenimas. Bet turėjau argumentą, kad Juodkrantė buvo centras tik geografiškai, nes arčiau Klaipėdos. Nida buvo stambesnė. Ten buvo pramonė – žuvininkystės ūkis, girininkija.
– Ar dabar, po pusės amžiaus, žinote, kodėl buvote pasirinktas vadovauti Neringos miestui?
– Tuo metu dirbau Palangos miesto vietinio ūkio valdybos viršininku. Rūpinausi vandentiekiu, komunalinėmis paslaugomis, miesto švara ir tvarka. Prieš pusę metų buvau baigęs Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą, turėjau inžinieriaus statybininko hidrotechniko diplomą. Tačiau mokydamasis trejus metus dirbau statybose ir turėjau pakankamai praktikos. Greičiausiai tai ir nulėmė, kad pradėjus ieškoti, kas galėtų vadovauti Neringos miestui, kažkodėl žvilgsnis nukrypo į mane.
– Ar galėjote atsisakyti?
– Į Palangą atvažiavo Ministrų Tarybos darbuotojas Stanislovas Čaika ir pasikvietęs mane į miesto pirmininko kabinetą pasakė: apsvarstėme, pasižiūrėjome – turi patirties, vadovauji miesto ūkiui. Važiuok į Nidą ir kurk Neringos miestą.
– Ar dažnai atvykstate į Nidą? Kaip dabar vertinate sprendimą įkurdinti miesto administraciją pasienyje?
– Man gaila lietuvių. Lietuviai vėl nebegali patekti į Neringą, nors ten ir ne pasienio zona. Man dirbant Nidoje buvo 800 vietų poilsinė, Juodkrantėje – 600 vietų. Ten ilsėdavosi darbininkai. Ir ne taip svarbu, kur centras – Juodkrantėje ar Nidoje.
– Beje, vadovaudamas Neringai buvote apsistojęs Thomo Manno namelyje. Ar nekilo minties jį įsigyti?
– Thomo Manno namelyje man nepatiko. Kiekvienas žmogus nori turėti savo kampą, o ten buvo viešbutėlis, nepritaikytas nuolat gyventi. Bet romantikos buvo apstu – iki šiol pamenu nuostabius vaizdus į ledo sukaustytas Kuršių marias mėnuliui šviečiant.
– Norite pasakyti, kad Nidoje neturite jokio nekilnojamojo turto, nė sandėliuko?
– Mes buvome idėjos žmonės ir niekas apie savo asmeninę naudą tada negalvojo.
