Kad nereikėtų rengti projektų, skelbti darbų viešųjų pirkimų konkursų, dabartinė miesto valdžia dangstosi žodžiu „remontas“. Prisidengus šiuo žodžiu paskubomis Senamiestyje asfaltuojama Totorių gatvė.
Dabar ji atrodys ne ką prasčiau nei gatvė Karoliniškėse.
Gatvė bus įsovietinta
„Vėl be projektų, dabar jau pačiame Senamiestyje užklos asfalto laukus ir šaligatvius po dvi sovietines plyteles. Kokie provincialūs kaimiečiai valdo miestą“, – negailėjo kritikos prieš kelias dienas Totorių gatvėje prasidėjusiems darbams vienas forumo miestai.net dalyvis.
Kitas pašnekovas jam pritarė: „Praleidžiama dar viena proga gatvę įsenamiestinti, dabar tik įsovietins.“
Mat po Totorių gatvės asfaltu, kurio buvo tik lopai, likęs akmeninis grindinys – vienas seniausių Vilniuje. Asfaltą nuskutus grindinį buvo galima atkurti, tačiau savivaldybė pasirinko lengvesnį ir greitesnį būdą – paveldą, kurį saugo Vakarų Europos miestai, pakišti po dar vienu asfalto sluoksniu.
Grindinys ne tik pagerintų Senamiesčio vaizdą, bet būtų naudingas ir tuo, kad sumažintų automobilių greitį.
Totorių gatvė taptų saugesnė ir jaukesnė pėstiesiems, dviratininkams – tokia, kaip nuolat deklaruoja ši valdžia.
Spjauna į griežtą apsaugą
Negana to, Totorių gatvę užliedama asfaltu savivaldybė demonstruoja, kad visiškai nepaiso Senamiesčio apsaugos reglamento.
Jai nė motais ir ankstesnės kadencijos tarybos patvirtintos Senamiesčio tvarkybos rekomendacijos, kuriose juodu ant balto parašyta, kad asfalto danga šioje miesto teritorijoje nerekomenduojama ir ją siūloma pamažėl šalinti.
Ten pat nurodoma, kad išlikę akmens riedulių, klinkerio, bazalto, granito tašelių grindiniai ir danga yra saugomi.
Ar valdininkai, nutarę Totorių gatvės grindinį paslėpti po dar vienu asfalto sluoksniu, taip jį saugo?
Net moksleivis pasakys, kad Totorių gatvė yra griežtai saugomoje zonoje, įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau savivaldybė nė nemėgino darbų suderinti su Kultūros paveldo departamentu (KPD).
Kepa ilgalaikes sutartis
Savivaldybės tarybos narys Lietuvos laisvės sąjungos vadovas Artūras Zuokas tvirtino, kad be projektų, derinimų ir leidimų statybai remontuojama ne tik Totorių gatvė.
Anot A.Zuoko, kad nereikėtų viešųjų pirkimų konkursų, darbai pridengiami ilgalaikėmis eksploatacijos ir remonto sutartimis.
Pavyzdžiui, šiaurinės ir vakarinės miesto teritorijos tvarkymo sutartis – net 36 mėnesių. Dar ilgesnis savivaldybės su įmone „Grinda“ pasirašytos rytinės, pietinės ir centrinės teritorijos tvarkymo sutarties terminas – net septyneri metai.
Paveldo sargai nereaguos
Dėl Totorių gatvės remonto raštus KPD ir savivaldybei išsiuntęs Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis tvirtino, kad pati savivaldybė ir daug kitų paveldo organizacijų daug kartų žadėjo, jog asfaltas Senamiestyje bus šalinamas kaip nebūdinga šiai miesto daliai danga.
Jis paprašė savivaldybę paaiškinti visuomenei, kodėl nėra laikomasi pačios savivaldybės priimtų teisės aktų.
K.Masiulis nei iš KPD, nei iš savivaldybės atsakymų dar negavo.
O vienas prašęs pavardės neminėti architektas tvirtino esąs įsitikinęs, kad paveldosaugininkai nė piršto nepajudins, kad išsaugotų vertingą Totorių gatvės grindinį.
„Paveldo sargai geriau laikinai sustabdys kokį kelių milijonų eurų vertės projektą.
O iš savivaldybės ką išpeši?“ – klausė jis.
Visi darbai – kuo pigiau
Tai, kaip pastaraisiais metais tvarkomas Vilnius, K.Masiulis apibūdino žargonu: „Papigiaja.“ Anot jo, Vilniaus meras Remigijus Šimašius lenktyniauja su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, kuris daugiau išasfaltuos gatvių.
„Bet Senamiesčio statusas išskirtinis, tik atrodo, kad R.Šimašius to nesupranta. Yra daugybė technologijų, kaip išlikusį grindinį atnaujinti, bet viskas Vilniuje, net UNESCO saugomame Senamiestyje, daroma pigiausiu būdu. Tai kelia nerimą“, – dėstė parlamentaras.
Iš tiesų – Totorių gatvės remontui savivaldybė skyrė tiktai apie 70 tūkst. eurų.
Atsakydamas K.Masiuliui ir A.Zuokui R.Šimašius apie grindinį, kuris vėl bus palaidotas po asfaltu, net neužsimena. Kaip ir apie leidimus, projektus.
„Savivaldybės darbuotojams vienas toks eksmeras (dabartinis meras galvoje turi A.Zuoką. – Red.) jau išūžė galvas aiškindamas, kaip čia viskas bus dabar blogai. Vienas Seimo narys (K.Masiulis. – Red.) irgi pasiskundė.
Laukiame kultūros paveldo prižiūrėtojų reakcijos. Ar jie laikysis sveiko proto, kad sovietmečio klaidas darydami remontus tiesiog ištaisome, pagerindami paveldo būklę vieninteliu galimu būdu, išsaugodami paveldą ir leisdami juo džiaugtis?
Ar bus laikomasi pozicijos, kad, norint ištaisyti klaidas, reikia pasivilkinti dar porą metų ir duoti užsidirbti biurokratams už išvadas, kurios aiškios iš anksto? Visada tikiu teise ir sveiku protu kaip teisės sudedamąja dalimi!“ – neįsiklausydamas į oponentų pastabas feisbuke dėstė R.Šimašius.
Paplatinti liepė meras
Savivaldybės Susisiekimo komunikacijų skyriaus vedėjas Gintautas Kazimieras Niaura aiškino, kad pradėta tvarkyti Totorių gatvės atkarpa nuo Gedimino prospekto iki Labdarių gatvės nėra rekonstrukcija, kuriai reikėtų projekto ar KPD suderinimo. Tai esą dangos paviršiaus atnaujinimas – paprastasis gatvės remontas.
Nė neužsimindamas apie grindinį G.K.Niaura tikino, kad visos vertingosios savybės, kurios puošia Totorių gatvę, esą išliks nepakeistos. Atvirkščiai – per porą mėnesių gatvė, valdininko žodžiais, taps tvarkingesnė, lygesnė, džiugins tūkstančius vilniečių ir miesto svečių.
Kalbama, kad paplatinti Totorių gatvės šaligatvius nurodė pats R.Šimašius, bet G.K.Niaura apie tai kalbėti nenorėjo: „Šaligatviai taps platesni, patogesni, nes tai yra viena turistų lankomiausių gatvių, ja kasdien eina didžiuliai pėsčiųjų srautai.“
Savivaldybė Totorių gatvėje žada pakloti naują asfalto dangą, atnaujinti apie 2 tūkst. plytelių, pakeisti gatvės bortus.
Kritikus išvadino stabdžiais
Į diskusiją apie Totorių gatvės atnaujinimą įsitraukė ir R.Šimašius. Tik jam sovietinė ši Senamiesčio gatvė atrodė iki šiol. O po remonto ji, mero nuomone, tokia nebebus.
Bus platesni šaligatviai, daugiau erdvės pėstiesiems, o važiuojamoji dalis susiaurės. Nenuostabu, kad tai jo sumanymas Totorių gatvėje pakloti daugiau pilkų plytelių. Tokių, kokios buvo sovietmečiu.
R.Šimašiaus svarstymai sukėlė dar vieną pasipiktinimo bangą. Vilniečiai buvo nepatenkinti – automobilių mieste daugėja, o gatvės siaurinamos.
Tačiau meras buvo nepalenkiamas.
„Iš ko Vilniaus centre atskirsi sovietizmą? Dažniausiai iš per siaurų ir nepagarbių pėstiesiems šaligatvių ir gatvių, kurių pločio negali paaiškinti niekas“, – rašė meras.
Jam visiškai akivaizdu, kad pėsčiųjų sąlygas, ypač centrinėje miesto dalyje ir Senamiestyje, reikia ypač gerinti – radikaliai, be išlygų.
„Tačiau kai pradedi padėtį taisyti ir platinti šaligatvį – kaip padarėme Savičiaus, Vilniaus, kitose gatvėse, pasipila stabdžių, biurokratų ir tariamų išminčių aimanos“, – įgėlė kritikams R.Šimašius.
Išgrindė lauko akmenimis
Tik XV amžiaus pradžioje Vilniuje medinius grindinius imta keisti akmeniniais, tačiau tokių gatvių buvo mažai. XIX amžiaus pradžioje lauko akmenimis buvo išgrįstos tik keturios gatvės – Totorių, Odminių, Polocko ir dalis Šnipiškių gatvės.
Kad geležimi kaustyti ratai ir arklių pasagos nekeltų triukšmo, ant lauko akmenų grindinio kartais būdavo paskleidžiama šiaudų.
Tik 1914 metais iš Ukrainos buvo atvežtos juodos bazalto trinkelės.
Jomis išklota dabartinė J.Basanavičiaus gatvė, Gedimino prospektas ir kai kurios aplinkinės gatvės, tarp jų ir Šventaragio.
Leidimai nereikalingi ir Prezidentūrai
Nors Prezidentūros parkas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, yra Senamiesčio apsaugos zonoje, prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba, kaip ir savivaldybės atstovai, tikino, kad jokių leidimų šioje vietoje pasodinti medžių nereikia.
D.Grybauskaitė parke ąžuoliuką pasodino balandžio viduryje (nuotr). Taip ji kvietė visus prisidėti prie pavasarinių aplinkos tvarkymo ir medžių sodinimo iniciatyvų.
Paklausta, ar teisėtai Prezidentūros parke pasodintas ąžuoliukas, KPD atstovė Dovilė Bielevičiūtė bedė pirštu į Kultūros vertybių registrą. Į jį įtrauktų objektų apribojimai susiję su jų vertingosiomis savybėmis, kurios yra saugotinos.
O Prezidentūros parko, kuris vadinamas Vilniaus reprezentacinio statinių komplekso parku, vertingosios savybės yra šios: planavimo sprendiniai – peizažinio parko plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, taip pat žemės ir jos paviršiaus elementai – lygus reljefas, besileidžiantis šiaurės rytų kryptimi.
Vertingi želdynai ir želdiniai – medžių grupės. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis klevas, ąžuolas, uosis, mažalapė liepa, kalninė guoba, karpotasis beržas, taip pat keli introdukuoti medžiai: didžialapė liepa, platanalapis klevas, paprastasis kaštonas ir amerikinis uosis.
Registre išskirti Prezidentūros rūmų parko ąžuolai. Devyni jų buvo paskelbti savivaldybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Ir dar. Dokumente yra pastaba: prieš tvarkymo darbus būtina atlikti istorinius fizinius tyrimus.
S.Daukanto aikštėje esanti Prezidentūra patenka ir į Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento zoną. Joje kiekvienam kvartalui nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimai.
Pasak D.Bielevičiūtės, 25-ajame kvartale, į kurį patenka Prezidentūra, teoriškai yra galimi želdinių tvarkymo, genėjimo, regeneravimo-atkūrimo darbai pagal ikonografinę medžiagą, tačiau būtina dendrologinė, archeologinė ekspertizė bei Vilniaus savivaldybės, Aplinkos ministerijos, KPD leidimai. Gali prireikti paruošti atskirą projektą ir atlikti net mokslinius tiriamuosius darbus.
Visai kitaip galvojo Prezidentūra. Esą pagal teisės aktus, institucijų leidimo medeliams sodinti nereikia.
