Vilioja ir vieta, ir žmonės
Važiuojant per Subačių beveik nematyti nutriušusių ir apleistų medinukų, daugelis namų atnaujinti, gatvės pusėn žiūri gausiai žydintys darželiai.
Subačiaus seniūnas Vidmantas Paliulis sako, kad vietovė, kaip ir daugelis mažesnių miestų, tuštėja, jaunimas lekia laimės ieškoti į užsienius, bet bendra demografinė situacija nėra bloga, mat miestas kasmet sulaukia vis daugiau naujakurių, o ir padirbėjusieji svetur grįžta, ima kurtis tėviškėje.
„Tušti namai pas mus ilgai nestovi, greit nuperka. Daugiabučiuose – daug atsikrausčiusių iš Panevėžio“, – tą patį pasakoja ir sutikti subatėnai.
Pasidairę aplink kiti dar mosteli, kad štai aną namą nusipirko žmogus iš Vaivadų, o į kitą atsikraustė šeima iš greta Panevėžio esančio Šilagalio.
Subačiaus naujakuriai vardija, kas juos atviliojo į šį nedidelį miestuką: graži vieta, draugiški žmonės ir labai patogus susisiekimas – pusiaukelė tarp Kupiškio ir Panevėžio, autobusai dažnai kursuoja, o dar ir traukinys iki Rokiškio ir Šiaulių veža.
Rašė net prezidentei
Be abejonės, naujakurius privilioja ir vis dar tebeveikiantis geležinkelis. Jau du kartus buvo skelbta, kad traukinys nebevažiuos, bet subatėnai už jį kovojo.
„Rinkom parašus ir traukiny, rašiau ir prezidentei. Pasiekėm savo, eismą atnaujino“, – džiaugiasi Janina Mačienė.
Moteris gyvena pagrindinėje Subačiaus arterijoje – Biržų gatvėje.
„Mūsų gatvėj štai renovuoja namelį, tėvai kitur gyvena, o čia sūnus kuriasi, nebėga iš tėviškės“, – pasakoja ji.
Pasak moters, naujakuriai pamėgo kvartalą už geležinkelio, link Subačiaus miestelio. Ten ypač vaizdingos vietos, kilpomis vingiuoja Viešinta, ranka pasiekiami Smėlinkos ir Bygailių miškai.
„Panevėžiečiai prieš dvejus metus į tą kvartalą atsikraustė, seną sodybą išpuoselėjo, dabar ji pavyzdinė. O kai gražu, tai aplinka ir kitus pritraukia“, – kalba J.Mačienė.
„Kas į Subačių atsikrausto, retai jį bepalieka“, – prideda moters dukra.
Ir pagalbos prisišauksi
Inga Dovydėnienė su vyru Andriumi ir dviem vaikais yra Subačiaus naujakuriai.
„Labai patiko miestas, o ypač – šilti ir nuoširdūs žmonės. Ir pagalbon prisišauksi, ir šventes kartu švęst gali“, – tvirtino jauna moteris.
Ji neslėpė, kad šeima dairėsi būsto ir kitur, tačiau pasirinko Subačių.
Pasižvalgė, kad čia yra viskas, ko reikia šeimai: mokykla, ambulatorija, vaistinė.
Ir darbą vietoje gavo – bibliotekoje, o vėliau perėjo į kultūros centrą. Iki darbavietės tik 8 minutės pėsčiomis, jokių išlaidų transportui, tai didelis pliusas.
Jauna šeima įsigijo palaikį medinį namelį, kaip juokiasi I.Dovydėnienė, – bakūžę samanotą.
Pirmiausia griebė tvarkyti apleistą teritoriją, iškirto krūmus, išgenėjo senus vaismedžius, susikasė daržą, pasistatė šiltnamį. Dabar jau vaisių ir daržovių pirkti nereikia, viskas sava.
Kiek galėdami pasiremontavo būsto vidų, o štai namo išorės dar laukia didelės permainos.
Šeimos galva dabar dirba Švedijoje, kaupia pinigus remontui.
„Be užsienietiško uždarbio namo nepakelsim, reikia keisti stogą, šiltinti sienas, renovuoti ūkinį pastatą“, – ateities planus vardija naujakurė.
Kad ir neseniai atsikraustę, naujuosius namus Dovydėnų šeima jau spėjo pamilti.
„Čia – manoji Amerika“, – akimis tarsi glosto savo kiemą I.Dovydėnienė.
Nei užsienyje, nei didmiestyje nepritapo
Puošniausias Kupiškio gatvės namas – naujakurių Daivos ir Sigito Baradinskų.
Dar ne viskas baigta, liko renovuoti kieme stovinčią seną pirtelę.
„Pirkom lūšną ir prikėlėm“, – aprodydama valdas džiaugiasi šeimininkė.
Kol apsisprendė, kur tikrai nori gyventi, Baradinskai išbandė ir didmiesčių patogumus, ir kūrimąsi užsienyje.
Iš Kupiškio krašto kilę sutuoktiniai kurį laiką gyveno ir dirbo Kaune, vėliau nusprendė bandyti prigyti Ispanijoje, o galiausiai abu sutarė, kad šeimos lizdą suks ne kur kitur, o Daivos senelių gimtinėje – Subačiuje.
Tiesa, senelių name seniai gyvena kiti, teko žvalgytis parduodamo būsto.
„Ir sesuo netoliese norėjo namą pirkti, bet pirkėjai apsigalvojo, nebepardavė“, – sakė moteris. O tai tarsi patvirtino, kad namai Subačiuje jau kaip ir deficitas.
Savu noru – į Sibirą
„Kaune nepatiko nuolatinis triukšmas ir žmonių grūstys. Dar atstumai, kol iki darbo nusigauni. Ispanijoje niekaip nepripratom prie karščių.
Iš pradžių manėme, kad namelis Subačiuje bus tik vasarnamis, atvažiuodavom savaitgaliais, bet greit supratom, kad išvažiuot vis sunkiau, čia grynas oras, namo nereikia dalytis su kaimynu, savas daržas, erdvė, širdys atsigauna“, – kalbėjo D.Baradinskienė.
Tačiau gyventi sukežusiame medinuke nebuvo patogu, o dideliam remontui pinigų nebuvo.
Naujakurius išgelbėjo Sibiras. S.Baradinskas ryžosi vykti uždarbiauti į taigą, įsiliejo į miškų kirtimo darbus.
„Dabar taip ir gyvename, vyras 3 mėnesius dirba Sibire, mėnesį būna namie, tada griebiasi remonto“, – pasakoja D.Baradinskienė.
Moteris patikslino, jog sutuoktinis tolimame krašte nevergauja, nelaksto su kirviu ar benzininiu pjūklu, darbai vyksta su modernia technika.
„Jis sėdi kabinoje ir spaudo mygtukus“, – vyro triūsą miškuose prie Baikalo ežero apibūdino ji.
Anot D.Baradinskienės, miško kirtėjai ten gyvena patogiai, šalčius ištveria, tačiau su kiekvienu išvažiavimu vyrą vis labiau pjauna namų ilgesys.
Ir dukra pargrįžo
Vyresnioji Baradinskų dukra po vidurinės tėvams aiškino, kad niekad negyvens kaime ar mažame mieste, veržėsi į užsienį.
„Dukros verslas Kupiškyje, o butą nusipirko Subačiaus daugiaaukštyje, dabar daro remontą“, – Baradinskai džiaugiasi, kad atžala, pamačiusi pasaulio, lizdą suka ne svetur, o tėvų pašonėje.
Subačius – miestas Kupiškio rajone (Panevėžio apskritis), 14 km į pietvakarius nuo Kupiškio, prie kelio 122 Daugpilis–Kupiškis–Panevėžys, dešiniajame Viešintos upės krante.
