Žinia, kad Vytauto parke planuojamos pertvarkos ir čia neliks nuo sovietmečio veikiančių atrakcionų, kauniečiams sukėlė nerimą. Imta net svarstyti, ar senojo Ąžuolyno dalyje, kur yra parkas, neiškils gyvenamieji namai.
Tačiau ir parke dirbantys žmonės nežino, ar tikrai neteks darbo. Be to, jiems apmaudu, kad bus sunaikinta Kauno istorijos dalis.
Architektūrologai, istorikai mano, kad vien atnaujinti parko takus per maža.
Pakabino įspėjančius skelbimus
Rugsėjo 27 dieną Vytauto parke prie kiekvienos iš čia esančių karuselių atsirado grėsmingi skelbimai, kuriuos išplatino Kauno centro seniūnija.
Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 13 d. sprendimu įspėjama, kad per vieną mėnesį privaloma nugriauti neįteisintą statinį (įrenginį), esantį ant miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių statinių ir patenkantį į viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslų prioritetinę kultūros paveldo teritoriją – Kauno Žaliakalnio I dalies Vytauto parko kompleksą.
Nors netrukus skelbimų neliko, atrakcionai nebeveikia, karuseles prižiūrintys žmonės vis dar ateina į darbą.
Veikė 15 įvairių karuselių
Atrakcionais jau 33 metus rūpinosi kaunietis Bernardas Šerpytis. Vyras pasakojo, kad atrakcionų parkas buvo įkurtas sovietmečiu. Tada įmonė, kurioje jis dirbo, buvo valstybinė. 2003 metais parkas privatizuotas, jo savininku tapo verslininkas Ričardas Šidlauskas.
„Išsinuomojau iš jo atrakcionus ir toliau tęsiau darbą jau kaip privatus asmuo“, – pasakojo vyras.
Parke buvo 15 karuselių. Po privatizacijos nieko nauja beveik nebuvo statoma, tik atnaujinami senieji įrenginiai. Tiktai greta autodromo buvo įrengtas baseinas, kuriame vasaromis buvo galima plaukioti tam pritaikytais laiveliais.
„Kiekvienais metais atrakcionus taisydavau. Kasmet būdavome tikrinami, ar įranga saugi. Leidimus dirbti gaudavome“, – pasakojo B.Šerpytis.
Pasak jo, parkas dirbo nenuostolingai. Daugybė žmonių karuselėms jautė sentimentų, nes čia pramogavo ištisos kauniečių kartos.
Liks tik pėsčiųjų takai?
Keturias populiarias karuseles – „Orbitą“, „Karnavalą“, „Varpelį“ ir „Laivelius“ 20 metų prižiūrėjusi Regina Liaudanskas taip pat jau buvo atėjusi susirinkti savo daiktų.
„Važiuosiu į tėviškę, į Kretingą. Taip darydavau kiekvieną rudenį, kai karuselės nebeveikdavo. Kitą pavasarį, matyt, jau nebegrįšiu, nes darbo nebebus“, – sakė moteris.
R.Liaudanskas neslėpė, kad pamačius skelbimus, jog karuselės turi būti nugriautos, jai širdis nukrito į kulnus.
„Iš pranešimų supratome, kad parkas liks tik pasivaikščiojimams, kad čia nebebus atrakcionų, kurie yra Kauno istorijos dalis. Tai apmaudžiausia“, – sakė R.Liaudanskas.
Laiveliai sutvirtino meilę
Nors dabartiniai atrakcionai yra sovietiniai, tačiau parko, kaip pramogų vietos, ištakos kur kas senesnės, siekia dar XIX amžiaus pabaigą.
„Tarpukariu čia, ant buvusių laivelių, suposi net lakūnas Steponas Darius su savo mylimąja Jaunute, kuri vėliau tapo jo žmona“, – pasakojo moteris.
J.Darienės dukters Audronės Guigienės prisiminimuose tikrai yra aprašyta, kad Jaunutė buvo labai sportiška, žaidė krepšinį. Varžybų metu susipažino su S.Dariumi, kuris teisėjavo.
„Kaip ir kiekviena jaunų žmonių meilės istorija, jųdviejų draugystėje buvo daug kuklių, bet jausmingų akimirkų. Viena jų įvyko Kaune, Vytauto parke. Anksčiau tame parke būdavo laivelių formos sūpynės. Kartą ten pasisupti Jaunutę nusivedė Steponas. Supo jis ją aukštai, mama stipriai bijojo, tačiau Steponui neišsidavė. Tada jis suprato, kad Jaunutė nėra baili, ir užsiminė, kad ji galėtų būti jo žmona“, – yra pasakojusi A.Guigienė.
Todėl ilgametei parko darbuotojai R.Liaudanskas patiktų, kad bent laiveliai parke išliktų, nes pasimatymus kauniečiai prie laivelių skiria ir dabar.
Laukia tikresnių žinių
Atrakcionus besinuomojantis B.Šerpytis pasakojo, kad pirmieji ženklai, jog laukia pokyčiai, atsirado prieš kelerius metus.
„Tada savivaldybė pareikalavo nugriauti kelis senus sandėlius. Tai buvo padaryta. Dabar sužinojau, kad reikės išmontuoti visas karuseles. Dar tarsiuosi su teritorijos savininku R.Šidlausku, ką daryti. Gal teks susirinkti daiktus ir keisti veiklos pobūdį. Rankas turiu, manau, neprapulsiu“, – sakė vyras.
R.Šidlauskas, paklaustas, ką darys su karuselėmis, sakė, kad su savivaldybe bendradarbiauja, kad parkas tik pagražės ir viskas bus gerai.
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas paaiškino, jog savivaldybė ėmėsi teisinių veiksmų, kad Vytauto parkas būtų grąžintas miestui.
„Artimiausiu metu šioje erdvėje ketinama atnaujinti pėsčiųjų takus, įrengti naują apšvietimą, pastatyti suoliukus bei šiukšliadėžes. Sprendimus dėl šio parko ateities miesto vadovai priims po konsultacijų su kauniečiais. Parkas yra valstybės saugoma miško teritorija, todėl jokios statybos šioje vietoje vykti negali“, – sakė V.Šiliauskas.
Paliktų tik vienas sūpynes
Pažadai sutvarkyti tik takus ir apšvietimą kauniečių nenudžiugino.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslinis darbuotojas Paulius Tautvydas Laurinaitis sakė, kad tarpukariu buvusi populiari kultūrinė vieta sovietmečiu tapo standartiniu atrakcionų parku, kurių buvo kiekviename didesniame mieste.
Leidžiant privatizuoti parko teritoriją buvo padaryta didžiulė klaida. Jo infrastruktūra merdėjo.
„Šiandien visi tie atrakcionai atrodo baisiai. Be abejo, juos jau galima laikyti technikos paveldu, nes Baltijos šalyse tokių sovietinių reliktų greičiausiai nebėra išlikę. Todėl gal būtų gražu parke palikti kad ir „Orbitos“ sūpynes, tik jas reikėtų restauruoti.
Bet norėtųsi, kad čia vėl atsirastų tikras miesto centrinis parkas su visu kompleksu – veikiančiu kurhauzu, geru restoranu, atstatyta estrada, o ne Černobylio filialas, koks yra dabar“, – sakė architektūrologas.
Rinko žinias apie kauniečiams svarbią vietą
Rimantė Jaugaitė
Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakulteto diplomantė, dabar Bolonijos universiteto studentė
„Vytauto parkas yra viena tų vietų, kuri ir istoriškai, ir emociškai susijusi ir su mano, ir su kitų kauniečių gyvenimu, todėl ši vieta daugeliui gyventojų labai artima ir joje vykstantys pokyčiai kelia daug emocijų.
Manau, kad prieš ką nors darant Vytauto parke reikėtų geriau žinoti jo istoriją. Ją iš įvairių šaltinių esu surinkusi.
1847 m. caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, pagal kurį Ąžuolų kalne buvo numatyta įrengti parką. 1872 m. iškilmingai atidarytas kauniečių poilsio parkas, pavadintas „Petrovka“, Petro I garbei. Jame įrengta estrada, paviljonas, sūpynės.
1880 m. „Petro kalnas“ perduotas Kauno sodininkystės draugijai. Prasidėjo parko kūrimas – jis nusausintas, iškasti grioviai, sutvirtinti kalno pakraščiai, teritorija buvo aptverta medine tvora.
1898 m. gaisras sunaikino medinį paviljoną. 1900 m. draugija pastatė naują pastatą ir jį pradėjo nuomoti. Caro laikais paviljone įsikūrė kortų klubas, bet greitai buvo uždarytas.
1919 m. parkas pavadintas Vytauto vardu.
1923 m. parką išsinuomojo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Organizacija gerokai pasidarbavo parko labui, bet ištrypė daug nereikalingų takų. Tada iniciatyvos ėmėsi miesto valdyba, kuri nutarė sutvarkyti parką: pasirūpino, jog kiekvieną vakarą grotų dūdų orkestras, pasodino daug medelių, žolynų.
1924 m. Vytauto kalnas buvo viena gražiausių Kauno poilsio vietų. Čia stovėjo gražus paviljonas, įrengtos teniso ir futbolo aikštelės.
1931 m. miesto valdžia nutarė plėsti parką į šiaurę nusavindama piliečių žemės sklypus. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
1932 m. Vytauto parką išsinuomojo Šaulių sąjunga. Direktoriumi buvo paskirtas Petras Babickas. Šauliai prisidėjo prie Vytauto parko gaivinimo – suremontavo centrinį paviljoną, sutaisė laiptelius, padarė naujus vartus į parką iš Laisvės alėjos, Parodos, Vaižganto gatvių. Parkas buvo sutvarkytas, žydintis. Vaikus džiugino parke gyvenę gyvūnai – stirna, triušiai, voverės, kiškiai, karveliai, fazanas.
Vytauto parke nuo birželio veikdavo Kalno teatras, kuris sezono atidarymui buvo parengęs muzikinį veikalą, skirtą S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui pagerbti.
1934 m. Vytauto kalno viršuje buvo kurhauzas. Čia šoko jaunimas.
1936 m. parkas buvo privatizuotas, nes šauliams išlaikyti jį buvo per brangu. Parko centre tuo metu stovėjo didelis dviejų aukštų namas – „Pienocentro“ užkandinė, o šalia iš lentų sukalta pašiūrė – kino teatras, kuriame kas vakarą buvo rodomos meilės dramos.
Sovietmečiu parke veikė atrakcionai, laisvalaikio centras, vyko įvairūs kultūros renginiai, kasmet apsilankydavo pusė milijono žmonių.
Vienas variantų, kas dabar galėtų vykti parke, – patikėti jį menininkams. Jie sugeba atgaivinti apleistas vietas.“
