Vilniaus Žydų gatvės knibždėlyne – skurdas ir malda

Apie miesto centro apgyvendinimo tankinimą kalbanti dabartinė sostinės valdžia turėtų atsigręžti į istoriją, kai prieš Antrąjį pasaulinį karą Žydų gatvės namuose glausdavosi net po 200–500 gyventojų.

Žydų gatvė Antrojo pasaulinio karo metais buvo subombarduota, vėliau sovietų valdžios smarkiai pertvarkyta. Tad iš penkiolikos namų liko vos trečdalis. Nuotraukose – keli likę iš senųjų namų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Žydų gatvė Antrojo pasaulinio karo metais buvo subombarduota, vėliau sovietų valdžios smarkiai pertvarkyta. Tad iš penkiolikos namų liko vos trečdalis. Nuotraukose – keli likę iš senųjų namų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Nov 2, 2018, 12:14 PM, atnaujinta Nov 2, 2018, 12:14 PM

Tankiausiai apgyvendinti namai Vilniuje. Nors šiandien sunku įsivaizduoti pastatą, kurio butuose būtų registruota po dešimt gyventojų, tokių buvo Žydų gatvės kvartale.

Žydų gatvė XIX amžiuje ir tarpukariu buvo žydų kvartalo centras ir ašis, garsėjo ne tik gyventojų, bet ir maldos namų gausa.

Pastatai buvo aklinai pripildyti parduotuvių, įvairių studijų ir pasilinksminimo vietų.

Žydų gatvė Antrojo pasaulinio karo metais buvo subombarduota, vėliau sovietų valdžios smarkiai pertvarkyta. Tad iš 15 namų liko vos trečdalis.

Stebina krosnių skaičius

„Rami Vilniaus senamiesčio gatvelė kadaise buvo viena gyvybingiausių Juodojo kvartalo gatvių. Čia stovėjo Didžioji sinagoga ir Strašūno biblioteka, rezidavo Gaonas, veikė kloizai (patalpos Talmudui studijuoti. – Red.), šurmuliavo turgūs ir restoranai“, – rašo knygos „Prabilę namai: Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)“ autorės istorikės Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė ir Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

Pasak A.Ambrulevičiūtės, renkant medžiagą knygai ją labiausiai nustebino Žydų gatvės apgyvendinimo tankumas. Pavyzdžiui, 249-osios posesijos name buvo 50 butų, kuriuose registruota 500 gyventojų. Dauguma jų buvo nuomininkai.

Šio trijų aukštų pastato dabar nebėra. Jis nugriautas po Antrojo pasaulinio karo.

Pagal 1806 metų įrašus šiame name buvo net 41 krosnis, jame buvo ne tik butai – prekiauta žvakėmis, miltais, audiniais. Šiame name buvo uždaryta smuklė, nes ji buvo per arti sinagogos.

246-osios posesijos namas – kampinis Vokiečių ir Žydų gatvėje. Jį sudarė du pastatai.

Nors gyventojų, butų ir krosnių skaičiumi jis smarkiai atsiliko nuo 249-osios posesijos namo, krautuvių jame buvo gerokai daugiau. Čia veikė audinių, drabužių, bakalėjos, galanterijos, krištolo, iš kolonijų atvežtų prekių ir daugybė kitokių parduotuvių.

1892 metų duomenimis, 244osios posesijos name 44 butuose gyveno apie 300 žmonių. Šalia šio namo buvo pereinamasis kiemas, kuriame nuo seno veikė blusturgis.

Turgus gyvavo ilgai – dar tarpukariu jis buvo vadinamas Vilniaus prekybos dėvėtais drabužiais ir sendaikčiais centru.

Supykdė užmūryta siena

Žydų kvartalo namai keitėsi, o pokyčiai patiko ne visiems. Knygoje „Prabilę namai“ yra skelbiamas 1884 metų gegužės 12 dienos Vilniaus gyventojų, Elijašo maldos namų lankytojų, prašymas Vilniaus miesto valdybai. Šie maldos namai buvo įsikūrę 246-osios posesijos name.

„Trečiajame namo aukšte nuo neatmenamų laikų veikia, kaip bendra žydų nuosavybė, maldos namai, vadinami Elijašo, į kuriuos visada patenkama laiptais, įrengtais pirmųjų dviejų aukštų viduje, ir tokiu būdu laiptai buvo bendra pirmųjų dviejų aukštų namo savininkų ir maldos namų nuosavybė.

Tačiau šiomis dienomis naujas namo savininkas Peisachas Šabadas užstatė laiptus siena antrajame aukšte ir tokiu būdu uždarė įėjimą į maldos namus trečiajame aukšte, o vietoj vidinių laiptų įrengė išorinius vertikalius laiptus tiesiai į trečiąjį aukštą.

Tie laiptai tokie ankšti, kad dviem žmonėms neįmanoma prasilenkti, ypač tarp antrojo ir trečiojo aukštų.

Dėl tokios netvarkos ir nepatogumo daugelis minėtų maldos namų lankytojų nebesiryžta juose lankytis baimindamiesi galvotrūkčiais kristi žemyn. Suprantama, kad gaisro atveju kiltų didžiulis pavojus“, – įsitikinę prašymo autoriai.

Išvedė mokinius į gatvę

Žydų kvartalo namuose karaliavo skurdas, o patys pastatai buvo avarinės būklės. Štai 236-osios posesijos namo dalis 1910-ųjų birželio 2 dieną sugriuvo.

Šią nelaimę amžininkai aprašo taip: „Apie 18.30, t.y. likus 15 min. iki griūties, namo gyventojai pastebėjo, kad nuo sienų byra tinkas ir dreba namo langai.

Numanydamas bėdą, ješivos mokytojas išsivedė mokinius į lauką. Vos paskutiniam mokiniui išbėgus į gatvę, namas traškėdamas sugriuvo.

Laimė, sienos sukrito į pastato vidų, todėl berniukai nenukentėjo. Dėl tos pačios priežasties nenukentėjo ir nė vienas iš praeivių, kurių šioje triukšmingoje vietoje visada būna daug. Spėjo išbėgti ir name buvę prekiautojai.

Sienos griuvo su kurtinamu trenksmu. Akimirksniu iš pastato teliko nuolaužų kalnas su kyšančiomis aptriušusiomis, visiškai supuvusiomis sijomis. Milžiniškoje krūvoje interjero detalės susimaišė su plytomis, lentomis ir durų likučiais.

Tuoj pat susibūrė grupė savanorių gelbėtojų, supratusių, kad griuvėsiuose dar galėjo likti gyvų.“

Savininkus sunku rasti

Namo griūtis pareikalavo vienos aukos: „Ant šaligatvio, prispausta nuolaužų, gulėjo moteris. Ji sunkiai ištraukta iš lūženų krūvos. Greitosios pagalbos ekipažas ją nuvežė į Žydų ligoninę. Ji buvo vos gyva.

Apie 20 val. moteris mirė. Mirusioji šalia namo prekiavo duona. Jos vardas buvo Chaja Sora Černer. Jai buvo 49 metai. Gyveno ji gretimame name, pažymėtame trečiuoju numeriu.“

Amžininkai pasakojo ir apie nelaimės priežastis: „Nustatyti katastrofos priežastis nelengva. Bet, pasižiūrėjus į nuolaužas, griūties priežastį galima nuspėti: akivaizdu, kad 5 numeriu pažymėtas namas jau buvo visai suiręs.

Jo vidus išpuvęs – matyti, kad apnuoginti pamatai išjudėję. Sunku pasakyti, kas turi prižiūrėti jų būklę. Teismo ir policijos reikalavimai nevykdomi, nes savininkai nuomoja savo dalis, o patys ir gyvena kituose miestuose ir yra sunkiai surandami.

Nuomininkai, siekdami kuo labiau panaudoti patalpas, platina parduotuves siaurindami atramines sienas, gilina rūsius po jais išsikasdami plotus. Visa tai išjudina ir taip yrančias sienas.

Gretimi – galima sakyti visi – Žydų, Mėsinių ir šalia esančių gatvių namai nuolat kelia grėsmę. Be to, šio kvartalo namus atsisako drausti ir draudikai.

Sugriuvęs 5 namas priklauso 36 savininkams. Dauguma jų išvykę, o tie, kurie likę mieste, kaltina vieni kitus. Savininkus ketinama bausti už saugos taisyklių nesilaikymą.“

Tualete tvyrojo netvarka

1893 metų Vilniaus gubernijos sanitarijos komisijos žurnale knygos autorėms pavyko rasti viešojo tualeto aprašymą, kuris gali kelti pasišlykštėjimą.

Pasak šaltinio, juo naudojosi ne tik maldos namų lankytojai, gyventojai, bet ir atsitiktiniai praeiviai. Per dieną į šį tualetą užsukdavo net 3 tūkstančiai žmonių.

Tualeto būklę tikrinę valdininkai pripažino, kad jis yra silpniausia sanitariniu požiūriu Sinagogos kiemo vieta: „Tai vienaukštis šviesus mūrinis pastatas aukštomis lubomis, su įrengtomis trimis ventiliacijos krosnimis, turintis du skyrius – moterų ir vyrų.

Grindys plytų, cementuotos, bet daugelyje vietų išdaužytos, įdubose kaupiasi ir pūva šlapimas.

Vyrų skyrius – didelis kambarys su greta vienos įrengtais skylėtais latako formos pisuarais.

Įrengta 16 uždaromų sėdimųjų medinių vietų. Apžiūros metu dauguma jų buvo užimtos, bet apžiūrėtos laisvos buvo švarios.

Moterų skyrius mažas, su keturiomis pertvaromis, irgi švarus. Moterų skyriuje pisuarų nėra, bet centre įrengta skylė šlapimui nubėgti, grindys nešvarios.

Šalia pastato įrengtos dvi išmūrytos duobės: viena šlapimui nutekėti, kita – ekskrementams. Abi angos uždengtos dvigubais dangčiais, tarp kurių tuštuma.

Vyrų skyrius – dvejos durys: įėjimas ir išėjimas. Tualete ir šalia jo juntamas ekskrementų ir amoniako kvapas. Abi duobės užpildytos saikingai, turinys nesiekia mūrinių ištekamųjų išviečių vamzdžių.

Duobes valo asenizuotojai pagal sutartį, bet anaiptol ne kasdien. Statinės, kuriomis išvežamas turinys, nėra idealiai švarios ir sandarios. Tačiau asenizatoriai greičiausiai nepiktnaudžiauja, nes vieta gausiai lankoma ir prižiūrima policijos.“

Vakare nežinodavo, ką valgys rytą

Žydų gatvės gyventojų skurdą ne kartą aprašė amžininkai. Jie pabrėžė, kad smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių savininkai vos sudurdavo galą su galu, pasakojo apie gyvenamųjų būstų ankštumą ir išmaldos prašytojus, dešimtimis besibūriavusius viso kvartalo gatvelėse.

Pasak rašytojo ir žurnalisto Izraelio Coheno, kuris lankėsi Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Strašūno bibliotekoje rinko medžiagą Vilniaus žydų istorijos studijai, trys ketvirtadaliai 1938 metų Vilniuje gyvenusių žydų priklausė nuo labdaringų filantropinių organizacijų ar asmenų paramos, o keturi penktadaliai miesto žydų iš vakaro nežinojo, kur pusryčiaus kitą rytą.

Knygos „Prabilę namai“ autorės nurodė, kad amžininkų atmintyje žydų kvartalo senieji kiemai buvo išlikę apleisti, grįsti akmenimis, be žalumos, purvini. Dažnai juose žaisdavo skarmaluoti vaikai.

Į pastato vidų paprastai buvo patenkama per vidinį kiemelį. Praeivius stebindavo daugybė durų ir prieangių namuose, stovinčiuose iš trijų kiemo pusių.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.