Prastai įrengti betoniniai įtvirtinimai (rostverkai), nutrūkę inkarai, atsainiai tvarkyti dokumentai, dalies jų net nėra, neišmanėliškai aukštintas ir papildomais statiniais apkrautas Gedimino kalnas, netinkamai iškirsti medžiai.
Kokių tik Gedimino kalno griūties priežasčių neišgirdo muziejininkai, archeologai, paveldo specialistai, geologai.
Grius Gedimino pilis ar išliks? Toks klausimas pastaruoju metu buvo ne kartą užduotas jau ne juokais, buvo kreiptasi į Lenkijos specialistus.
Realiai Gedimino kalną ėmėsi gelbėti Kaune įsikūrusio Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) specialistai.
Buvo įrengta patikima drenažo sistema, ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docento Raimondo Šadzevičiaus vadovaujami mokslininkai apskaičiavo šlaito stabilumą – kiek patikimai laikys sutvirtintas šlaitas.
Tačiau, norint išgelbėti visą kalną, neužtenka sutvirtinti vieno šlaito. Juolab kitiems šlaitams nebūtinai toks pat sutvirtinimo būdas tinka.
– Daugiau kaip prieš metus atvykę Lenkijos geologai pareiškė, kad Gedimino kalnas, kaip ledynmečio padarinys, natūraliai byra, nes yra per aukštas. Tai kam jį gelbėjate, jei tai natūralus procesas? – pasiteiravo „Sostinė“ ASU hidroinžinieriaus 45 metų R.Šadzevičiaus.
– Gedimino kalnas slinko ne dėl natūralių priežasčių, jo slinktį pirmiausia sukėlė žmogaus veikla. Pažiūrėkime į Aleksoto kalną Kaune. Čia žmogus įsikišo mažiau, nedaug tėra suneštinio grunto, todėl ir nuošliaužos nevargino.
O štai Gedimino kalno šlaituose supiltiniai sluoksniai siekė 5 metrus, gal net giliau, kai sovietmečiu ir atkurtos nepriklausomybės laikais buvo supilta daug grunto, o tai buvo daroma įrengiant liftą į kalną, statant gynybinę sieną, įrengiant rostverkus, tokias lyg betonines juostas.
Dabar daugelis kritikuoja 1994–2000 metų statybas ant kalno, pavyzdžiui, teigiama, kad rostverkai ne sutvirtino kalną, o tapo papildoma apkrova ir paskatino kalno slinktį.
– Architektai teigė, kad įrengta 11 metrų atraminė siena ne stiprino kalną, o buvo viena nuošliaužas sukėlusių priežasčių. Vienas istorikas tą sieną pavadino „caro laikų chaltūra“.
– Toji siena iš tiesų pastatyta nevykusiai. Ji pastatyta ne taip, kaip turi būti, prie atraminės sienos nebuvo filtruojamas gruntas, kad vanduo būtų pašalinamas drenažu.
Tai ypač pastebima toje vietoje, kur toji apsauginė siena susisiekia su Valdovų rūmais.
Vis dėlto pagrindinis veiksnys, griaunantis Gedimino kalną, – vanduo. Jeigu gruntas yra judintas, jo sankabumas tampa mažesnis, nes molinis gruntas laikosi tik dėl jo sankabumo.
Toks gruntas buvo šiaurės vakarų šlaite. Jis kėlė daugiausia bėdų ir prie jo sutvirtinimo mes, kauniečiai inžinieriai, labai daug prisidėjome.
Kuo daugiau vandens, tuo sankabumas mažesnis, nes vandens paveiktos molio mikrodalelės nesukimba.
Ir dar atkreipkite dėmesį į labai svarbią aplinkybę: Gedimino kalne 2011–2013 metais buvo išpjauta beveik 300 medžių, o kelmai palikti pūti.
– Tačiau ir muziejininkai, ir geologai tvirtino, kad tie pokariu pasodinti uosiniai klevai nelaikė grunto, atvirkščiai, silpnino kalną.
– Taip, tų medžių šaknys buvo silpnos, augo ne į gylį, o į plotį. Bet juos išpjovus nederėjo palikti kelmų. Juk yra specialūs grąžtai, kuriais galima pašalinti kelmus, šaknų liekanas.
Kelmai per kelerius metus išpuvo, ten susidarė kiaurymės, palijus jos prisipildė vandens ir gruntas buvo paplautas.
Aš Gedimino kalno geologiją tyrinėju jau ne pirmus metus. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad 2008 metais susidarė nuošliauža rytiniame šlaite, kaip tik toje vietoje, kur buvo išpuvusios medžių išvartos.
– Buvo tokių nuomonių, kad kalno stabilumą palaikė ne medžiai, o krūmokšniai ir žolė, esą nuošliaužos susidarė nelikus šios augalijos.
– Ne, žolė ir krūmai didelės įtakos neturėjo. Žinoma, jie šiek tiek trukdė vandeniui patekti į gruntą, bet po kalnu ir taip daug požeminių versmių, upokšnių.
Daug labiau kalnui pakenkė Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių iškastas bunkeris. Jis po karo buvo užpiltas smėliu, ten sutekėdavo vanduo. Tai buvo viena priežasčių, paskatinusių nuošliaužas.
Kai mes, ASU inžinieriai, įrengėme tinkamą drenažą, vanduo yra surenkamas, nebeardo dirvožemio, todėl ir nuošliaužos nebeslenka.
– Tai tiek ir tebuvo to darbo – sutvarkyti drenažo sistemą?
– Ne, darbų buvo daug. Buvo ieškoma būdų, kaip sutvirtinti probleminį šiaurinį šlaitą. Siūlyti įvairūs variantai. Iš pradžių kalno viršuje įrengta laikina atrama, prie kurios templėmis pririšti šlaite esantys rostverkai.
Po to buvo nukastas supiltinis gruntas, kalno papėdė sulaiptuota, paklotas atvirkštinis filtras, kuris nuo šlaito bėgantį vandenį surenka ir nuleidžia žemyn.
Po to užpiltas išlyginamasis skaldos pasluoksnis ir padėti gabionai – tinklo dėžės, pripildytos skaldos mišinio. Prie šių gabionų kabėmis pritvirtinta velėna.
Mūsų skaičiavimu, taip sutvirtinto šlaito nuošliaužos neturėtų varginti mažiausiai 50 metų, net nuolat merkiant lietui.
– Jau paskelbtas konkursas kitiems Gedimino kalno šlaitams sutvirtinti. Konkurse dalyvauja ir ASU. Gal jau nusprendėte, kaip tvirtinsite likusius šlaitus, jei laimėsite konkursą?
– Paprastas, veiksmingas ir pigus būdas sutvirtinti kalną būtų jį vėl apsodinti tokios rūšies medžiais, kurių šaknys augtų ne platyn, o gilyn į gruntą.
Tačiau paveldosaugininkai tvirtino, kad piliakalnis turi būti plikas, taip esą jis atrodys tikroviškiau. Taigi teks ieškoti kitokių būdų, kaip padidinti šlaitų stabilumą.
– O kam sukti galvą? Įrenkite tuos pačius gabionus, jeigu jie jau kartą pravertė.
– Juos būtų galima įrengti, jei kitų šlaitų pagrindas yra molžemis. Bet yra nuomonių, kad ten – smėlio pagrindas. Tuomet žemės neįmanoma sulaiptuoti ir pastatyti skaldos pripildytų dėžių.
Yra įvairių inžinerinių būdų kalnui sutvirtinti. Pirmiausia, aišku, reikia sutvarkyti drenažo sistemą, kad nesikauptų vanduo. Po to galima naudoti, tarkime, grunto vinis. Šis būdas populiarus Jungtinėje Karalystėje, JAV. Į kalną tankiai prismaigstoma strypų su kiaurymėmis.
Tokiu būdu grunto vinys panaudojamos ir kaip horizontalus drenažas. Šį būdą labai aktyviai siūlo Lenkijos specialistai, bet mūsų paveldosaugininkams jis ne itin patinka, nes kalnas tada bus prismaigstytas strypų, o tai gali pakenkti paveldui.
Jei šlaitų pagrindas iš tiesų pasirodys esąs smėlis, tinkamas būdas jį sutvirtinti – apvynioti smėlio sluoksnius specialiu geotinklu, padaryti tokį tarsi sumuštinį. Pats brangiausias būdas sutvirtinti šlaitus – pastatyti apsauginę sieną. Tikiuosi, kad šios kraštutinės priemonės Vilniuje neprireiks.
Nors galutinį atsakymą žinosime tik tada, kai atidžiai ištirsime šlaitų geologinę sandarą.
Nuošliauža nugriovė du sandėlius
Gedimino kalno šlaitai per šimtmečius yra slinkę ne vieną ir ne du kartus.
Tačiau didžiausia nuošliauža ištiko ne Gedimino kalną. Ji susiformavo 2000 metų rugpjūčio 8 dieną Dvarčios upelio slėnyje. Tada nuslinko 12,5 kvadratinio metro technogeninio (supiltinio) grunto, nuošliaužos tūris siekė 24 tūkst. kubinių metrų, buvo nugriauti du „Dvarčionių keramikos“ sandėliai.
