Ermitažas bičiuliui
1917 m. Rusijoje garsiam aferistui Nikolajui Savinui pavyko parduoti Žiemos rūmus Sankt Peterburge. Sykį prie jo priėjo amerikietis turistas ir laužyta rusų kalba papasakojo trokštantis įsigyti Ermitažą. Vyras aiškino, kad carų rūmai – kažkieno gimtasis dvaras, todėl ketino jį išrinkti į dalis ir išsigabenti į tėvynę.
N.Savinas, tuo metu tarnavęs sargybos viršininku, nesuglumo. Jis prisistatė rūmų šeimininku ir išsyk pradėjo derėtis dėl kainos.
Jau kitą vakarą pirkėjas du lagaminus su pinigais iškeitė į padirbtą pirkimo aktą ir didžiulį ryšulį senų raktų.
Kai sandoris įvyko, Ermitaže šviesos jau buvo užgesintos. N.Savinas tyčia taip surežisavo susitikimą, kad atvykėlis nesumanytų čia ir dabar pasivaikščioti po rūmus. Sukčius paaiškino, kad jis tyčia paskambino ir paprašė šviesas užgesinti esą dėl to, kad sąskaitos už elektrą pernelyg didelės. Kaip ir turėjo nutikti, kai darbininkai atvyko demontuoti Žiemos rūmų, afera paaiškėjo.
O neva pirkimo aktas paaiškėjo esąs tik skolos raštelis su prierašu „Kvailių nei sėja, nei pjauna“, ant kurio nuo monetos N.Savinas atspaudė herbą su dvigalviu ereliu.
Eiffelio bokštas metalo laužui
Panašią aferą susuko čekas Victoras Lustigas. Šis vyras laikomas vienu genialiausių sukčių istorijoje. V.Lustigas nuolat sugalvodavo naujų sukčiavimo schemų, turėjo 45 skirtingus slapyvardžius ir lengvai kalbėjo penkiomis kalbomis. Pusšimtį kartų jį areštavo, tačiau paleisdavo pritrūkus įrodymų.
1925 m. pavasarį sukčius atkako į Paryžių. Čia jis ketino įgyvendinti aferą, kuri atėjo jam į galvą skaitant laikraščius. Vienoje žinutėje V.Lustigas perskaitė, kad garsųjį Eiffelio bokštą reikia skubiai remontuoti. Sukčius pasidirbo įgaliojimo raštą ir save paskyrė Pašto ir telegrafo ministerijos vadovo pavaduotoju.
Tuomet jis išsiuntė šešis laiškus metalo laužo supirkėjams. Specialiai tam, kad turėtų kur su jais susitikti, V.Lustigas išsinuomojo brangų numerį prestižiniame „Crillon“ viešbutyje. Verslininkams V.Lustigas sekė pasakas, kad valstybei išlaikyti bokštą – nerentabilu, todėl nuspręsta jį nugriauti ir parduoti uždarame aukcione. Sukčius įtikino susirinkusiuosius apie tai niekam nepasakoti. Esą, priešingu atveju, tai gali sukelti neramumus.
Teisę utilizuoti Eiffelio bokštą įsigijo André Poissonas. Iš jo sukčius gavo 250 tūkst. frankų čekį, pinigus išsigrynino ir išvyko į Vieną.
Kaip ir daugelis aferisto aukų, A.Poissonas į policiją nesikreipė – verslininkas nenorėjo pasirodyti kvailas ir baiminosi susigadinti reputaciją.
Baltieji rūmai už 10 tūkstančių
Škotas Arthuras Fergusonas svajojo tapti teatro artistu, tačiau nė vienas Londono (Didžioji Britanija) teatras jo nepriėmė.
A.Fergusonas rado kur panaudoti aktorinius gabumus. Vaikštinėdamas po Trafalgaro aikštę jis pastebėjo gerai apsirengusią amerikiečių porą. Turistai gėrėjosi Nelsono kolona.
Atvykėlius užkalbinęs škotas prisistatė esąs vyriausybės agentas. Jis amerikiečiams pasiūlė už 6 tūkst. svarų įsigyti paminklą. Už tą pačią sumą žadėjo jį demontuoti ir pristatyti į JAV. Sukčius pasakojo, kad britai parduoda savo įžymybes, jog galėtų padengti valstybės skolą. Pasiturintis pirkėjas skubėdamas išrašė čekį.
Įkvėptas nusisekusio sandorio, A.Fergusonas dusyk pardavė Bekingemo rūmus, Vestminsterio abatiją, Tauerį ir Didįjį Beną.
Būdamas atsargus, sukčius imdavo tik rankpinigius, o ne visą sumą, rašo rbc.ru.
Susižinojęs, kad jo ieško policija, A.Fergusonas išvyko į JAV, tačiau veiklos pobūdžio nepakeitė. Pavyzdžiui, už 100 tūkst. JAV dolerių 99-eriems metams išnuomojo Baltuosius rūmus.
Aferistą sučiupo, kai jis australų milijonieriui bandė parduoti Laisvės statulą. Teisme A.Fergusonas prisipažino, kad taip veikdamas jis tyrė žmonių kvailumo ribas.
Už sukčiavimą škotas gavo penkerius metus kalėjimo. Išėjęs į laisvę jis daugiau nieko nebepardavė.
Teisės į Arizoną
Amerikietis Jamesas Adisonas Reavisas sumąstė didžiulę aferą su žeme. Savo talentą apgaudinėti jis atskleidė tarnaudamas armijoje. Ten jis meistriškai padirbinėjo dokumentus.
Po karo J.A.Reavisas įsidarbino nekilnojamojo turto agentu. Sykį miesto archyve jis rado sutartį, kurią, pasibaigus karui, 1864 m. pasirašė JAV ir Meksika. Dokumente amerikiečiai pripažino nuosavybės teisę senoms ispanų šeimoms į JAV atitekusias žemes.
Pasiruošimas aferai J.A.Reavisui užtruko 12 metų: jis ištyrinėjo archyvus Portugalijoje ir Ispanijoje, mokėsi rašyti žąsies plunksna ir mėgino perkąsti senovinius ispanų posakius.
1883 m. J.A.Reavisas persikėlė į Feniksą. Čia jis pasiskelbė esąs Arizonos ir Kolorado baronas, Arizonos žemių paveldėtojas.
Atsisakyti savo pretenzijų pseudoaristokratas buvo pasiruošęs už ne mažiau nei 50 mln. JAV dolerių.
Kad išsipirktų, žmonės stojo į eilę, todėl per pirmuosius metus sukčius susirinko 300 tūkst. JAV dolerių. Aferistas nusipirko rūmus Naujojoje Meksikoje, namus Sent Luise ir Vašingtone.
Prabangus gyvenimas baigėsi, kai dono dokumentus pripažino padirbtais.
Išėjęs iš kalėjimo J.A.Reavisas dar daug metų vaikščiodavo į biblioteką, kur skaitydavo straipsnius, parašytus jo triumfo metais.
Tiltas dusyk per savaitę
George'as Parkeris iš JAV bent du sykius per savaitę parduodavo Bruklino tiltą.
Kai 20-metis jaunuolis nutarė tą padaryti pirmąjį sykį, nė nesvajojo, kad tai bus taip paprasta. G.Parkeris nusižiūrėjo pasiturintį turistą, prisistatė jame esąs tilto savininkas ir pasiūlė jam dirbti kasininku. Esą jis ketina pastatyti būdelę ir rinkti mokesčius už kelionę tiltu. Galiausiai auka pati pasisiūlė nupirkti tiltą.
Kvailių pasirodė esama daugiau, nei galėjai tikėtis. Priklausomai nuo to, kaip atrodo auka, G.Parkeris nustatydavo tilto kainą nuo 50 iki 50 tūkst. JAV dolerių. Jei pirkėjas visų pinigų su savimi neturėdavo, sukčius leisdavo sumokėti dalimis.
Kad atrodytų įtikinamiau, G.Parkeris nuomodavosi biurus ir išrašydavo padirbtas sutartis.
G.Parkerį areštavo tik po 30 metų. Per tą laiką policininkai įprato gainioti naivius turistus, kurie reguliariai mėgindavo ant tilto statyti būdeles mokesčiams rinkti.
Teismas sukčių nuteisė iki gyvos galvos. Tačiau ir kalėjime jam neteko prastai gyventi: iki pat mirties 1936-aisiais jis naudojosi dideliu populiarumu ir pagarba, kurią jam rodė kaliniai.
