Legendinis malūnas prie trijų valstybių sienos vėl pradės sukti sparnus

Šalia Vištyčio ežero stovintis šimtametis vėjo malūnas ėjo iš rankų į rankas ir vis labiau nyko. Išgelbėti išskirtinį statinį pagaliau pavyko tik šiais metais.

Turistų dažnai lankomas Vištyčio malūnas nyko kelis dešimtmečius ir tik neseniai buvo pradėtas restauruoti.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Turistų dažnai lankomas Vištyčio malūnas nyko kelis dešimtmečius ir tik neseniai buvo pradėtas restauruoti.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Turistų dažnai lankomas Vištyčio malūnas nyko kelis dešimtmečius ir tik neseniai buvo pradėtas restauruoti.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Turistų dažnai lankomas Vištyčio malūnas nyko kelis dešimtmečius ir tik neseniai buvo pradėtas restauruoti.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Feb 22, 2019, 12:13 PM, atnaujinta Feb 22, 2019, 12:14 PM

Ties trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – siena, prie pat Vištyčio miestelio (Vilkaviškio r.), stūksantis vėjo malūnas šiemet pradėjo skaičiuoti 94-uosius metus ir ketino baigti savo gyvavimą, nes niekas juo, įrašytu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, deramai nesirūpino.

Kai prieš kiek laiko įlūžo malūno kepurė ir į vidų teškantis lietus bei sniegas grasino sunaikinti puikiai išsilaikiusius agregatus, Vištyčio regioninio parko direkcija bei šių apylinkių žmonės ėmė kelti vis didesnį triukšmą ir nesirūpinimą istoriniu pastatu vadino nusikaltimu.

Rūpinosi ne savininkai

Malūnas Vištyčio regioniniam parkui niekada nepriklausė, tačiau jo darbuotojai gerai suprato, ką praras Vištyčio kraštovaizdis bei istorija, jei išskirtinis malūnas bus paliktas likimo valiai.

Dar kai malūnu niekas nesidomėjo, parko darbuotojai surinko visą istorinę medžiagą ir pasirūpino, kad 2003-iaisiais pastatas būtų įrašytas į vertybių registrą.

Toks malūnas, kuriame yra išlikusi visa įranga, Lietuvoje yra vienintelis.

1925-aisiais vietos gyventojas Jonas Kanapkis, būdamas maždaug 35-ių, įgyvendino savo vaikystės svajonę – pastatė vėjo malūną. Dirbo pats ir samdė meistrus, dalį įrangos atsigabeno iš Vokietijos.

Iš neturtingos šeimos kilęs J.Kanapkis, kaupdamas statybai pinigus, atidarė miestelyje parduotuvę ir, kaip ir daugelis to meto vištytiečių, gabeno kontrabandą – spiritą, alkoholį, eterį.

J.Kanapkis nusipirko hektarą žemės, pradėjo statybą, bet pritrūko pinigų. Būsimam malūnininkui teko skolintis iš miestelio žydų ir turtingesnių gyventojų.

Malūnas puikiai veikė tris dešimtmečius, prie jo rikiuodavosi ilgos eilės. Statinys atlaikė Antrąjį pasaulinį karą ir buvo nacionalizuotas. Sovietų laikais malūne grūdus malė variklis.

Vietiniai žmonės pasakojo, jog J.Kanapkis dėl to labai išgyveno. Jis savo rankomis nupjovė malūno sparnus ir sudegino.

Padovanojo savivaldybei

Nuo 1978-ųjų malūne veikė etnografijos muziejus. Į jį eksponatus sunešė apylinkių gyventojai. 1992 m. muziejaus nebeliko, nes malūnas buvo grąžintas paveldėtojams – J.Kanapkio giminaičiams.

Vištyčio regioninio parko direkcija malūnininko anūkei padėjo sutvarkyti žemės dokumentus, vėliau ketino malūną nupirkti, tačiau nepavyko, nes savininkės užsiprašyta kaina buvo per didelė.

Po kiek laiko už keliskart mažesnę kainą malūną nusipirko tuometis Sūduvos kultūros fondas. Jo steigėjai tikėjosi gauti pinigų iš Norvegijos fondų, tačiau projekto nepavyko įgyvendinti, o kitokių finansavimo šaltinių nebuvo.

Laikas slinko, problema didėjo ir tik neseniai sužibo viltis.

„Malūną už 7 tūkst. eurų nupirko privatus asmuo ir perdavė jį Vilkaviškio savivaldybei. Restauruotą pastatą administruos Vištyčio regioninis parkas“, – pranešė Vilkaviškio savivaldybės atstovai.

Nustebino statinio būklė

Prieš kelias dienas prie malūno užvirė darbai. Devyni bendrovės „Vilkasta“ darbininkai, vadovaujami Rolando Kepenio, tikisi malūną antram gyvenimui prikelti iki šių metų rudens. Projekto sąmata – 200 tūkst. eurų. Pinigai – iš Europos Sąjungos fondų.

„Šiuo metu atidengiame konstrukcijas, nustatome jų būklę.

Pagrindiniai elementai išsilaikę neblogai. Grindų rąstai liko sveiki, nes gerai vėdinosi“, – sakė „Lietuvos rytui“ R.Kepenis.

Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas buvo maloniai nustebintas, kai paaiškėjo, jog iki šiol veikia visi mediniai ir metaliniai mechanizmai: „Kai išėmė grindis, nepatikėjau – žemė sausa kaip pelenai. Šis malūnas buvo modernus – jo kepurė sukdavosi pagal savo ašį, nesvarbu, iš kurios pusės vėjas.“

Bendrovės darbininkai ne tik tvirtins ir pakeis statinio konstrukcijas, restauruos stogo kepurę bei sienas, bet ir atkurs sparnus bei vėjų rožę, kitaip vadinamą vėjo turbina, atgręžiančią malūno sparnus į vėją.

Išliko vienintelis malūnas

Prie pat malūno, buvusiame J.Kanapkio name, gyvenanti pensininkė pedagogė Irena Auštrienė „Lietuvos rytui“ sakė, jog šiame malūne dirbo jos tėvas Mykolas Černiauskas.

„Kai vaikystėje jam atnešdavau valgyti, pasodindavo mane ant maišų ir keltuvu užkeldavo į viršų. Tai buvo fantastiška! Vištytyje buvo dar du malūnai, bet jie neišliko. Tik šitas. Kaip visų vištytiečių simbolis. Turiu visas laikraščių iškarpas, kada kas buvo apie jį rašoma“, – kalbėjo I.Auštrienė.

Jos teigimu, malūnas vietiniams kelia daug sentimentų. Nors jis daug metų stovėjo aptriušęs, prie jo nuolat fotografuojasi vestuvininkai, užsuka nemažai turistų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.