Nori sustabdyti statybas savo kieme – išmok garsiai rėkti

Kone stebuklas, kai visuomenės vardu kalbančios aktyvistų grupės pritaria miestų viešųjų erdvių tvarkymo projektams. Tokios santarvės pasitaiko retai, geriausiu atveju pasipriešinimas nebūna toks stiprus ir rėksmingas, kad sustabdytų planuojamą pertvarką.

Trakų Vokės gyventojai su parko rekonstrukcija, atrodo, susitaikė, labiausiai gailėjo liepų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Trakų Vokės gyventojai su parko rekonstrukcija, atrodo, susitaikė, labiausiai gailėjo liepų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 8, 2019, 11:14 AM

Naujausias pavyzdys – gana taikiai prasmukęs Trakų Vokės dvaro parko tvarkymo projektas.

Šį pavasarį teismas Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio prašymu buvo uždraudęs šalinti pertvarkai trukdančius želdinius, bet vėliau pasipriešinimas nuslopo sumažinus numatytų kirsti medžių skaičių ir darbai pajudėjo.

Tiesa, senų puvinio apniktų liepų alėja buvo iškirsta, nors jos vietos gyventojai ir gailėjosi. Atrodo, jie susitaikė su šia netektimi, kad būtų atkurtas rožynas, baseinas, atnaujinti takai, apšvietimas, suolai.

Užtat kitur miesto erdvių atnaujinimo projektai stringa ar sulaukia net dar liūdnesnio likimo, kuriam geriausiai tinka J.Biliūno apsakymo „Brisiaus galas“ pavadinimas.

Barokinis vėl turėjęs tapti Sapiegų parkas liks nepakitęs. Antakalnio bendruomenė taip atkakliai gynė numatytus išpjauti medžius, kad savivaldybė pasidavė ir darbai atidėti turbūt amžiams.

Sapiegų parkui buvo skirta 2 mln. eurų ES paramos, projektavimui ir parengiamiesiems darbams jau spėta išleisti 300 tūkst. eurų, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Aišku, galima kaltinti ir Vilniaus savivaldybę, kad nebuvo iš anksto tariamasi su visuomene, o projekto aptarimas su gyventojais realiai prasidėjo tada, kai atvyko statybininkai ir surentė statybines tvoras.

Sapiegų barokinio parko atkūrimo projektas buvo puikiai įvertintas paminklosaugos specialistų, jam pritarė Architektų rūmai ir kitos institucijos, bet dažnai ekspertų ir visuomenės atstovų nuomonė išsiskiria, nes vieniems rūpi istorinis tikroviškumas, o kitiems – įprastas vietos vaizdas, jos teikiami poilsio patogumai.

Matyt, nereikėtų abejoti, kad projektu būtų atkurtas XVII amžiaus barokinio parko vaizdas, jo erdvinė struktūra, želdiniai, bet ketinimai iškirsti nemažai medžių, pasodinti gyvatvorių, kurios trukdytų patekti žmonėms ant jiems įprastų pievų, sukėlė Antakalnio bendruomenės pyktį.

Čia galima įžvelgti ir augančio pilietiškumo požymių, nes žmonės greitai susitelkė ir ryžtingai pasipriešino jau pradėtiems tvarkymo darbams.

Projekto rengėjai skubiai jį pataisė, atsižvelgė į kritiką – sumažino kertamų medžių skaičių, atsisakė dalies gyvatvorių, erdvių uždarumo, bet tai nepadėjo. Bendruomenei netiko ir šis pakeistas projektas.

Ko gero, klaida padaryta, kai Vilniaus savivaldybė pasikliovė formaliomis projektų derinimo su visuomene procedūromis, kurios praslysta nepastebėtos daugelio žmonių ir jie tarsi atsikvoši tik išvydę statybininkų tvoras. Tada jau būna užprogramuotas konfliktas.

Įsisiūbavus aistroms, ima dominuoti radikalios nuostatos, tuomet atmetami ir bet kokie kompromisai, ypač jei garsiausiai rėkiantys asmenys pajunta, kad jų pabūgusi valdžia ar savivalda pradeda trauktis. Atrodo, taip ir nutiko Sapiegų parke, kur Vilniaus savivaldybė kapituliavo.

Gal tai bus dar viena pamoka, kad projektus visuomenei jautriose vietose būtina iš anksto aptarti su žmonėmis ir gerai išaiškinti jų privalumus.

Aplinkos ministerija dabar svarsto naują Teritorijų planavimo įstatymo redakciją ir būtų galima numatyti efektyvesnes projektų derinimo su visuomene procedūras.

Vis dėlto nereikia pamiršti, kad buvo ir bus žmonių, kuriems visada kas nors nepatiks. Jie paprastai garsiausiai ir rėkia. Jei jų balsas lems, nebus įmanoma jokia pažanga. Juk Vilniuje strigo ir Misionierių, ir Reformatų sodų sutvarkymo, ir viešbučio šalia Šv.Pilypo ir Jokūbo bažnyčios statybos projektai.

„Misionierių sodų“ projekto plėtotojai pasirinko teismų kelią ir galiausiai laimėję vykdo statybas. Viešbutį prie Lukiškų aikštės ketinanti statyti bendrovė atsisakė ankstesnio projekto ir gerokai sumažinusi užstatymo plotą irgi galės pajudėti iš mirties taško.

Panašų kompromisų kelią pasirinko ir Reformatų sodo tvarkymo užsakovė Vilniaus savivaldybė, tik, skirtingai nei Sapiegų parke, čia galiausiai pavyko susitarti su projektui prieštaravusiomis visuomenės grupėmis.

Bet tokios palyginti sėkmingos kompromisų paieškos ne visada įmanomos, ypač kai priešintis žmones skatina jų asmeniniai interesai, neretai prasilenkiantys su visuomenės poreikiais.

Tai pastebima ne vien Vilniuje. Antai Juodkrantėje už 3 mln. eurų ES paramos ruošiamasi pertvarkyti buvusį jūros kadetų mokyklos pastatą ir įrengti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centrą.

Regis, tik džiaugtis reikėtų, kad Neringoje atsiras dar vienas turistus traukiantis objektas, bet 200 vietos gyventojų prašo nekeisti mokyklos pastato, o lankytojų centrui rasti kitą vietą. Tačiau tai sunkiai įmanoma, nes būtų sugaištas laikas ir prarasti ES pinigai.

Specialistų nuomone, mokyklos pastatas nedera prie Neringos aplinkos, jį reikia perstatyti, be to, jo būklė vis prastėja, bet dalis Juodkrantės gyventojų įpratę ateiti ten pasportuoti kada nori, parašų rinkimo iniciatoriai turi patalpų raktus. Tai jiems svarbiausia.

Vadinasi, buvo ir bus daugybė atvejų, kai gražiuoju projektų plėtotojams su protestuotojų grupėmis susitarti nepavyks.

Tuomet turėtų būti griežtai laikomasi teisės aktų ir nepasiduodama jokiam spaudimui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.