Statiniai, kuriuos juodkrantiškiai įsigijo teisėtai, tikriausiai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus, nes jie pripažinti savavališka statyba.
„Kai tik reikia kalbėti šia tema, sukyla nemalonios emocijos. Keliolika metų gyvename viltimi. Esame labai pikti ant valstybės, kuri mus išvarė į dvasinę migraciją: patriotizmas bliūkšta kaip balionas.
Įsivaizduokite: nusiperki daiktą, viską už jį sumoki, o paskui tau sako – atiduok. Valstybė ima sukti uodegą, jaučia, kad yra prisidirbusi, ir nori mus kažkaip dirbtinai susieti su būsto statytojais. O tokio ryšio nėra – mes sumokėjome pinigus, nusipirkome, ir viskas.
Tai pavyzdys, kad teisingumo apginti negalima, nors mus gina ir Konstitucija, ir kiti dokumentai, kuriuose kalbama apie teisingumą, sąžiningumą, teisinę valstybę“, – vakar nuoskaudą liejo Eglė Kazlauskienė.
Nori atgauti pinigus
2006 metų kovą žmonės teisėtai įgijo butus, o jau po mėnesio buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė kreipėsi į generalinį prokurorą dėl neva neteisėtų statybų. Ir prasidėjo bylos.
„Į teismus visus tuos metus vaikštome kaip į darbą. Mūsų turtas seniai atimtas, išregistruotas. Iki šiol paskolas mokame už nieką – už tai, kad valstybė padarė klaidų. Ir nėra išeities“, – piktinosi Salomėja Rubinienė.
Žmonės nori iš valstybės atgauti pinigus, kuriuos kadaise sumokėjo statytojui už teisėtai įsigytus butus. Atgavę pinigus jie patys geranoriškai atiduotų butų raktus.
Stebuklas buvo netikras
Tačiau neseniai Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad nuostolius juodkrantiškiams turi atlyginti namų statytojai – bankrutuojanti bendrovė Verslo investicijų projektų centras.
Prieš porą metų į nepavydėtiną situaciją patekę juodkrantiškiai džiaugėsi pasiekę pergalę ir tai vadino tiesiog Kalėdų stebuklu.
2017 metų gruodžio 19-ąją Šiaulių apygardos administracinis teismas nusprendė, kad žmonėms turi būti atlyginti patirti nuostoliai. Tačiau apeliacinis teismas buvo kitokios nuomonės.
Solidariai iš valstybės ir savivaldybės juodkrantiškiams priteisė tik bankams mokėtas palūkanas, išlaidas už butų apdailą ir kelis tūkstančius eurų neturtinės žalos – iš viso maždaug 150 tūkst. eurų visiems.
Teismas nutarė, kad pats statytojas gyventojams mokėtinus pinigus prisiteis iš valstybės nugriovus ginčo pastatus.
Statytojai turi tik skolų
Tačiau gavus šią kompensaciją pinigai būtų padalinti visiems bankroto bylos kreditoriams, įskaitant ir juodkrantiškius.
Ir šie kažin ar atgautų bent trečdalį sumokėtos sumos. Mat bankrutuojantis Verslo investicijų projektų centras pinigų visai neturi, o jo skolos viršija 4 mln. eurų.
„Administracinio teismo nutartis nenaudinga ne tik gyventojams, ji nenaudinga ir valstybei.
Siekdamas prisiteisti gyventojams priklausančius pinigus statytojas namus ketina nugriauti.
Už tai statytojas gautų pinigus antrą kartą. Pirmąkart gavo iš žmonių 2006 metais.
Pasibaigus įmonės bankroto bylai visų sumokėtų pinigų neatgavę gyventojai vėl kreiptųsi į teismą, ir valstybė antrą kartą turėtų mokėti – jau jiems tiesiogiai.
Vadinasi, valstybė žalą už pastatų nugriovimą atlygintų net du kartus: bankrutuojančiam statytojui (kad jis sumokėtų gyventojams) ir tuomet patiems gyventojams“, – aiškino advokatas Andžejus Stankevičius.
Niekaip nesulaukia pabaigos
Vakar byla dėl iškeldinimo iš esmės nepradėta nagrinėti. Nuspręsta patenkinti kai kuriuos pateiktus prašymus.
Į kitą teismo posėdį bus kviečiamas namus stačiusios bendrovės bankroto administratorius, kuris turės konkrečiai paaiškinti, kiek turto turi bankrutuojanti įmonė ir ko gali tikėtis namų netekę žmonės.
Kol kas dar ne iš visų institucijų sulaukta atsakymų dėl taikos sutarties sudarymo ir paaiškinimo, kokia ji galėtų būti.
Juodkrantiškiai norėtų, kad visa ši istorija kuo greičiau baigtųsi.
Įstatymiškai butai žmonėms seniai nebepriklauso, todėl vieni jau išsikėlė, o neturintys kito būsto vis dar gyvena tarsi ant lagaminų, moka už vandenį, elektrą, kitas paslaugas.
Per daugybę metų namai nusidėvėjo: reikia remontuoti stogus, šildymo sistemą, atnaujinti butus.
„Net ir ne pinigai svarbiausia! O kaip apskaičiuoti neturtinę žalą – tiek metų įtampos, nemigos naktų, streso, sugadintų nervų“, – kalbėjo S.Rubinienė, priėjusi išvadą, kad valstybei visai nerūpi jos žmonės.
