Tai aktualiausios senbūviams problemos.
Jeigu visi vystytojai į bendrą katilą infrastuktūrai savanoriškai sumestų eurų, būtų nuostabu, tačiau ne visi dosniai nusiteikę šiuo klausimu. Nors, kita vertus, kalbama, kad vystytojams tampa itin sunku gauti statybos leidimą, jei šie neprisideda prie žmonių gyvenimo gerovės.
Taupyti nebelinkę
Kvadratiniai metrai statytojams reiškia papildomą indėlį į sostinės, dažniausiai ir į kitų didmiesčių biudžetus. Jei statytojai paramos neskiria, infrastruktūra įprastai rūpinasi pati savivaldybė arba statytojų tiesiog paprašoma prisidėti.
Lėšos socialinei ir inžinerinei infrastruktūrai iki šiol mokamos savanoriškai, sostinės savivaldybė kasmet savo tinklapyje paskelbia pavyzdingųjų sąrašą. Pavyzdžiui, pernai milijoną eurų sunešė daugiau kaip 60 vystytojų. Tik kokiems pokyčiams tokių pinigų pakaktų?
Savanoriškos statytojų paramos nauda abejojama, visų pirma dėl to, kad sprendimą, kur panaudoti investuotojų pinigus priima pati miesto valdžia. Nesyk užsiminta ir apie tai, jog statytojams neskiriant paramos stringa statybos leidimų išdavimas.
Ne vienerius metus valdžios koridoriuose svarstomas, tačiau taip ir nepriimamas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, teigiama, išguitų praktiką – „statau, ką noriu, infrastruktūra vėliau“.
Visgi statytojai tikina, jog šiandienėmis konkurencijos sąlygomis jie nė neraginti investuoja į patrauklius būsimiems gyventojams sprendimus – didesnę vaikų žaidimų aikštelę, daugiau želdynų, darželį ar pan.
Prisideda įvairiai
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis priminė, jog paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai tikslas – sudaryti palankias sąlygas nekilnojamojo turto plėtrai Vilniaus mieste.
Taip pat kooperuoti privačių nekilnojamojo turto statytojų ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšas kompleksinei naujai urbanizuojamų miesto teritorijų plėtrai, kuriant tų teritorijų būtiną socialinę (kultūros, švietimo, visuomenės sveikatos saugos, sporto ir sveikatingumo, rekreacijos ir turizmo, religinės paskirties ir kiti viešojo naudojimo objektai) ir inžinerinę (inžinieriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai) infrastruktūrą.
Parama teikiama savanoriškai – piniginėmis lėšomis ar bet kokiu kitu turtu, įskaitant pagamintas arba įsigytas prekes, suteikiant paslaugas.
Statytojui, sutikus prisidėti prie miesto socialinės ir inžinerinės infrastruktūros gerinimo, parama pinigais skaičiuojama pagal projektuojamą statinio naudingąjį plotą gyvenamosios paskirties, pagrindinį plotą negyvenamosios paskirties bei pagal naudingą ir pagrindinį plotus gyvenamosios paskirties pastatuose su negyvenamosios paskirties patalpomis bei numatomą pastatų (statinių) naudojimo būdą.
Pavyzdžiui, gyvenamiesiems pastatams ir viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, gydymo, poilsio ir sporto paskirties negyvenamiesiems pastatams (statiniams) – 4,35 eurų už vieną kv. m; gamybos ir pramonės bei sandėliavimo paskirties negyvenamiesiems pastatams (statiniams) – 1,45 eurų už vieną kv. m.
Parama gali būti suteikta turtu arba paslaugomis, pavyzdžiui, savivaldybei perduodant patalpas darželiui, nutiesus gatvę ar šaligatvį, įrengus parką ir pan.
Nekilnojamojo turto vystytojas pats priima sprendimą ir teikia siūlymą savivaldybei, kokiu būdu norėtų prisidėti prie miesto infrastruktūros gerinimo.
Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybei jau yra perduoti keli darželiai, statytojai yra atlikę atskirų gatvių įrengimo bei rekonstravimo darbų.
Išdalijo milijoną
Praėjusiais metais gautos paramos lėšos, maždaug milijonas eurų, buvo skirtos seniūnijų prižiūrimų teritorijų kompleksiniams tvarkymo darbams, Neries krantinės tvarkymui, švietimo įstaigų remontui, sankryžų rekonstrukcijai ir pan.
Didžiąją dalį lėšų, anot savivaldybės atstovo, tikslingiau ir efektyviau koncentruoti į konkrečius didesnius objektus, kuriančius pridėtinę vertę miestiečiams.
„Kol Seime nepriimtas Savivaldybių plėtros įstatymas, kuris leistų savivaldybėms aiškiau reglamentuoti iš NT vystytojų prašomų skirti sumų miesto socialinės ir kitos infrastruktūros plėtrai, tol mieste balansas tarp to, kas turi labiau prisidėti prie socialinės infrastruktūros, iš esmės kartais tarnaujančios tik konkrečiam naujai išvystytam kvartalui, visada bus nepalankus viešajam sektoriui ir savivaldybėms“, – komentavo pašnekovas.
Tvarka kelia klausimų
Nemažai klausimų dėl darželių ir mokyklų bei automobilių stovėjimo vietų užduota ir pristatant šalia Vingio parko iškilsiančių daugiabučių ir biurų pastato projektinius pasiūlymus. Projektą įgyvendinančios bendrovės „Galio Group“ (anksčiau – „M.M.M. projektai“) Gyvenamojo būsto projektų direktorė Rūta Grucienė komentavo, jog bendrovė moka Vilniaus miesto savivaldybės nustatytą socialinės infrastruktūros paramos mokestį, kuris siekia 4,35 eurus už pastatytą naudingą kvadratinį metrą.
Įmonė „Galio Group“ (anksčiau – „M.M.M. projektai“) prie infrastruktūros kūrimo prisideda ir papildomai. Pavyzdžiui, plėtodami biurų kompleksą „S7“ ne tik savivaldybei sumokėjo minėtą mokestį, bet ir papildomai įgyvendino beveik 2 mln. eurų vertės Vilniaus Geležinio Vilko gatvės atkarpos rekonstrukciją ir nutiesė dviračių takus Saltoniškių bei Pieninės gatvėse.
Vystydami verslo centrą Vilniaus Laisvės prospekte, bendrovė žada sutvarkyti greta sklypo esančius šaligatvius, įrengti dviračių takus, iškiliąsias pėsčiųjų perėjas ir naują šviesoforu reguliuojamą sankryžą, savo iniciatyva jau sutvarkė viaduko, esančio virš A. P. Kavoliuko g., pėsčiųjų laiptus.
R. Grucienės nuomone, socialinės infrastruktūros paramos sistemą reikėtų tobulinti, viešinti, kokios įmonės ir kokia apimti bei kur konkrečiai papildomai investuoja į infrastruktūrą, pasirūpinti sistemos skaidrumu, kad visiems NT plėtotojams būtų keliami vienodi reikalavimai dėl paramos miestui dydžio.
Taip pat būtų sveikintina, jeigu būtų viešinama, kur panaudojamos socialinės infrastruktūros paramos mokesčio lėšos.
Bendrovė nepalaiko praktikos infrastruktūrą įrengti ne konkrečioje, vystytojams aktualioje teritorijoje, bet gautas lėšas naudoti bet kur mieste. „Butų pirkėjai ar biurų nuomininkai mokėdami mokesčius susimoka už infrastruktūrą.
Būtent jų atžvilgiu būtų teisinga, kad šis mokestis ir papildomos verslo investicijos būtų naudojamos infrastruktūrai kurti konkrečiai toje teritorijoje, kur plėtojami nauji objektai“, – kalbėjo pašnekovė.
Aktualu ne tik sostinei
Nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal“ grupės NT valdymo departamento vadovas Agnius Tamošaitis komentavo, jog sostinės NT rinka šiuo metu yra ypatingai aktyvi, miestas auga ne tik plečiantis į pakraščius, bet ir tankinant centrinę dalį, kur vyksta teritorijų konversijos projektai.
„Natūralu, kad tai kelia naujų iššūkių infrastruktūrai. Gatvės tampa per siauros, kiemai per ankšti, per mažai gydymo ar ugdymo įstaigų. Miestas reaguoja į poreikį, bet, paprastai, kiek vėluodamas.
Savo įnašą problemų sprendimui teikia ir patys NT vystytojai. Projektuojant naujų pastatų aplinką numatoma lėšų aplinkos sutvarkymui, bendruomenės erdvių įrengimui, želdiniams, apšvietimui ir pan.
Be to, dažnai plėtotojai savo lėšomis sutvarko ir gatvių dalis, kurios neįeina į projekto teritoriją. Pavyzdžiui, plėtodami projektą Šnipiškėse įrengėme lėtėjimo-greitėjimo juostą Žalgirio g.
Dauguma NT plėtotojų galėtų papasakoti apie savo indėlį į miesto transporto infrastruktūrą, į kurį neretai žvelgiama lyg į savaime suprantamą dalyką, nors toks plėtotojo poelgis rodo socialinę atsakomybę ir požiūrį į tvarią plėtrą“, – komentavo A. Tamošaitis.
Naujuose būsto projektuose dažnai apsigyvena jaunos šeimos, kurioms ypač aktuali vaikų ugdymo infrastruktūra. NT plėtotojai, bendradarbiaudami su ugdymo paslaugas teikiančiomis verslais, sprendžia ir šią problemą.
Naujų daugiabučių pirmuose aukštuose įrengiami vaikų darželiai, laisvalaikio užimtumą siūlančios mokyklėlės. Pernai „Inreal“ grupė ir „Diemedžio“ vaikų ugdymo centras pristatė naują darželį-mokyklą Pavilnių regioniniame parke (Kojelavičiaus g. 1). Šis projektas turėjo didžiulį pasisekimą.
Kitas A. Tamošaičio pateiktas pavyzdys – Purvynės gatvė Nidoje. Kažkada ten buvo žvejų ūkio teritorija, negyvenamosios paskirties pastatai. Nors daugumos tų sandėlių savininkai jau seniai buvo juos pavertę poilsio apartamentais, detalusis planas parengtas taip ir nebuvo.
Norėdama tęsti ten pradėtus nekilnojamojo turto projektus, bendrovė parengė visos Purvynės gatvės detalųjį planą, suderino jį ne tik su valstybinėmis institucijomis, bet ir visais kitais teritorijos savininkais. Visi darbai užtruko ketverius metus, kainavo daugiau kaip 150 tūkstančių eurų.
Reikėjo suplanuoti maždaug 95 arų teritoriją, tačiau parengtas 10 kartų didesnio ploto – 9,5 hektarų – detalusis planas – dovana miestui ir jo gyventojams.
