Dairantis po Kauno medinį paveldą nesunkiai galima išvysti visą spalvų paletę.
Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje, Panemunėje, kur įvairaus laikotarpio medinio paveldo išliko daugiausia, namai miestiečių ir turistų dėmesį traukia žaliais, geltonais, raudonais, mėlynais, rudais, pilkais atspalviais.
Naujos kartos kauniečiai medinių namų fasadus drąsiai dažo net ryškiomis smaragdo, salotų, ciklamenų ar morkų spalvomis.
Kauno architektūros žinovų vertinimu, spalvingai nudažyti medinukai akies nerėžia ir miesto vaizdo negadina.
Priešingai, taip tęsiamos urbanistinės tradicijos, atėjusios iš tarpukario ir dar ankstesnių laikų, kai mieste gyveno skirtingų tautų atstovai, medinei architektūrai suteikę formų ir spalvų įvairovę.
Kur kas labiau miesto prestižui kenkia griūvantys, lūžtantys ir likimo valiai palikti mediniai pastatai.
Žaliakalnis atrodo gyvesnis
Minties Rato gatvėje, Žaliakalnyje, mediniame name užaugęs 35 metų Mindaugas Jankevičius, kuris labai domisi medine Kauno architektūra, pasakojo, jog tais laikais, kai jis vaikystėje su kiemo draugais gainiodavo kamuolį, šio gyvenamojo rajono spalvos buvo gerokai nuobodesnės. Dabar rajonas atrodo kur kas gyvesnis ir spalvingesnis.
„Spalvotų medinukų būdavo ir tada, kai buvau mažas. Bet, palyginti su tuo, ką matome dabar, daugelio namų sienų spalvos atrodydavo tarsi būtų murzinos. Tiesa, seneliai man pasakojo, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą Žaliakalnyje buvo gana ryškių spalvų reprezentatyvių medinių namų“, – kalbėjo kaunietis.
Kauno istorija besidominčiam vyrui smagu matyti, kad daugelis medinės architektūros statinių nepalikti sutręšti ar visai sunykti. Jie sutvarkyti, atnaujintais stogais, o fasadas nudažytas pastelinėmis ar net ryškiomis spalvomis.
„Mėgstu pasivaikščioti Žaliakalnio gatvėmis ir stebėti, kaip jis keičiasi. Matau nemenką postūmį į priekį. Akį džiugina sutvarkyti, suremontuoti ir viena spalva nudažyti mediniai pastatai. Man patinka ir ryškios, ir švelnesnės pastelinės spalvos.
Širdį skauda matant tuos namus, kurie prieš du ar tris dešimtmečius dar visai neblogai atrodė, o dabar stūkso aptriušę, sienų dažai nusilaupę, stogai įgriuvę. Ypač vaizdą gadina keliems savininkams priklausantys medinukai, kurių dalys nudažytos skirtingomis spalvomis“, – sakė pašnekovas.
Anuomet dažams trūko pinigų
Šančiuose esančioje Pušyno gatvėje prieš daugiau nei šimtą metų pastatytame name gimusios ir užaugusios 66 metų Kristinos Ilsevičienės teigimu, nors dar liko apleistų namų, šis medinukais garsėjantis rajonas pastaraisiais metais smarkiai pasikeitė.
Daugelio gatvių akmeninį grindinį pakeitė asfaltas, ėmė augti didesni namai, žmonės juos labiau tvarko, dažo.
„Mano vaikystės ir jaunystės laikais gatvėmis važinėjo arklių traukiami vežimai, kiemuose kriuksėdavo kiaulės ir kudakuodavo vištos.
Nemaža dalis Šančių medinukų buvo visai nedažyti.
Greičiausiai todėl, kad žmonės neturėjo pinigų. O tie, kuriuos žmonės dažė, įprastai buvo tamsiai žalios, baklažanų ar tamsiai rudos spalvos. Šviesių atspalvių medinukų sienų nebūdavo“, – prisiminė kaunietė.
Lentomis apkaltas gimtasis K.Ilsevičienės namas, kurį kadaise įsigijo jos seneliai, taip pat ilgą laiką buvo dažomas tamsiai žaliai.
Mėgsta šviesius atspalvius
Kone pusę amžiaus šioje vietoje gyvenantis kaunietės vyras Kristijonas Ilsevičius yra pastebėjęs, kad vis daugiau šančiškių gražindami namus renkasi ryškias arba šviesias spalvas.
„Pastaruoju metu pastebime, kad mūsų ir greta esančių gatvių gyventojai savo namus nori matyti tvarkingus, ryškius ar šviesius. Aplinkui matome vis daugiau įvairių geltonos, žalsvos, baltos, kakavos ar baltintos kavos atspalvių namų sienų. Vadinasi, žmonių gyvenimas šviesėja, namuose yra daugiau laimės ir džiaugsmo“, – kalbėjo K.Ilsevičius.
Kauniečiai sakė, jog ne pirmos jaunystės savo medinį namą jie taip pat neseniai atnaujino. Medinį pastatą apšiltino, kaip patys sakė, pagal senovėje taikytą metodą: apatinės dalies sienas padengė moliu, o antrojo aukšto medinėms sienoms parinko šviesiai gelsvą spalvą. Daugybę metų namo sienas dengusios tamsios ir gana niūrios žalios spalvos visai neliko.
Rinkosi jaukumą ir grožį
K. ir K.Ilsevičių kaimynė Birutė Glinskienė Šančiuose gyvena daugiau nei keturis dešimtmečius. Moteris taip pat pamena, jog anuomet ši Kauno vieta atrodė visiškai kitaip.
„Tokių pastatų ir tiek namų spalvų anuomet nebuvo. Kai atsikėliau čia gyventi, aplinkui netrūko lūšnų, namų lauko sienos arba buvo visai nedažytos, arba jie buvo nudažyti tamsiomis spalvomis.
Panašiai atrodė ir kiti Kauno mikrorajonai, kur stovėjo mediniai namai.
Daugiausia žmonės namus dažydavo rudai arba žaliai. Aišku, atspalvius rinkdavosi tamsius. Tikriausiai kitokių dažų nelabai gaudavo nusipirkti“, – kalbėjo moteris.
Dalis seno rąstinio namo, kuriame įsikūrė B.Glinskienė, sienų buvo užkaltos ruberoidu. Prieš 17 metų atnaujindama namą kaunietė jį ne tik apšiltino, bet ir praplėtė. Sienoms ji pasirinko jaukų ir gražų šviesiai gelsvą atspalvį.
Moteris pastebėjo, jog šančiškiai savo namų fasadus dažo maždaug kas 15–20 metų. Vieni renkasi tas pačias spalvas, kiti ieško naujų.
Dažymo tendencijas lemia laikotarpis
Rimantas Giedraitis
Architektas
„Pastarųjų poros dešimtmečių investicijos smarkiai pakeitė nemažos dalies medinių Kauno namų vaizdą, tačiau dairantis po miestą matyti, kad medinukai pasiskirstę pagal savotišką geografiją. Tai lėmė ir dar ligi šiol šiek tiek turi įtakos jų spalviškumui.
Šančiuose ir Vilijampolėje daugiausia gyveno darbininkai, todėl daugelis šiuose rajonuose statytų namų buvo paprasti ir kuklūs. Dalis jų buvo visai nedažyti arba nudažyti tamsiomis spalvomis.
Žaliakalnis, ypač tarpukariu, garsėjo kaip pasiturinčių žmonių rajonas, todėl čia pastatyta anuomet populiarių sodybinių medinių namų, vilų, net kotedžų. Juose daugiausia gyveno valdininkai ir verslo atstovai.
Mūsų atliekami tyrimai rodo, kad jie buvo dažomi įvairiomis spalvomis, dažnai skirtingomis – fasadas vienomis, o palangės, apvadai ir kitos detalės – kitomis. Namų spalvos labai priklausė ir nuo to, kokios tautybės atstovai – lietuviai, rusai, vokiečiai, žydai juose gyveno.
Panemunėje išdygo vasarnamiai ir kurortinės vilos, kurių architektūra pasigėrėjimą kelia iki šiol. Dauguma jų statytos šiek tiek vėlesniu tarpukario laikotarpiu ir turėjo konkrečią paskirtį, todėl jų spalvos yra kiek kitokios, dažnai ramios, labiau pastelinės.
Ankstyvasis sovietmetis dalį Kauno medinukų pavertė tamsiais ir nykiais, o XX amžiaus antrojoje pusėje atsirado mada medinius namus dažyti ryškiomis spalvomis – daugiausia geltona, žalia ir ruda.
Medinių namų dažymo tendencijas ir laikotarpius labiausiai atskleidžia tie pastatai, kurie priklauso keliems savininkams ir dėl to atskiros namų dalys nudažytos trimis ar keturiomis spalvomis. Tai nebūtų didžiausia bėda, jeigu visas statinys būtų sutvarkytas ir prižiūrėtas, tačiau vaizdą matome kitokį.“
