Teisininkas taip pat siekia, kad tokį nepakeliamą smarvę skleidžiantį 54 kvadratinių metrų ploto būstą, stovintį Ignalinos rajono Girminių kaime, pardavęs asmuo grąžintų gautus pinigus ir jį pasiliktų sau.
Mat pardavėjas neįspėjo pirkėjų, jog namą surentė iš skalūnų alyva ar kreozotu impregnuotų geležinkelio pabėgių, o po apdailos medžiagomis paslėptos pavojingos ir statyboms nė iš tolo neskirtos medžiagos nebuvo matyti.
Nusipirko katę maiše
Dauguma vilnietės V.A. (pavardė redakcijai žinoma) anapilin iškeliavusių artimųjų palaidoti Ignalinos rajone, moteris tame krašte turi aplėkti net 17 kapų.
Tad pernai jos šeima nutarė įsigyti kuklų namelį, kuriame atšilus orams būtų galima vasaroti, ramiai apvažinėti apylinkes, tvarkyti kapus ir nereikėtų nuolat kursuoti tarp sostinės ir Aukštaitijos.
Radusi skelbimą apie Girminių kaime siūlomą namuką moteris susisiekė su pardavėjais ir jau balandžio mėnesį už 14 tūkst. eurų jį įsigijo. Jo savininkėmis tapo pirkėjos dukra ir jos brolio dukra.
Pavasarį viskas būste atrodė gerai, bet gerokai atšilus atsirado nemalonus specifinis kvapas, o po praleistos jame nakties galva plyšdavo nuo skausmo.
Naujoji šeimininkė visaip bandė vėdinti namus, bet nesėkmingai. Atvykęs meistras atplėšė dalį sienos apdailos ir rado smarvės priežastį – namas pastatytas iš geležinkelio pabėgių.
Statydavo masiškai
Kad sovietmečiu bei pirmaisiais nepriklausomybės metais geležinkelio pabėgiai virsdavo statybinėmis medžiagomis, patvirtino ir bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas Gintaras Liubinas.
Žmonės iš jų ręsdavo ne tik sodo namelius, bet ir pirtis, garažus. Mediniai geležinkelio pabėgiai anksčiau buvo impregnuojami skalūnų alyva arba kreozotu, o nuo 2003-iųjų jau tiktai akmens anglių alyva – kreozotu, kuris nėra uždraustas naudoti, tačiau priskiriamas prie pavojingų medžiagų.
Tad nebetinkamiems naudoti pabėgiams vieta tikrai ne statybose, bet pas atliekų tvarkytojus.
Tačiau netgi ir dabar internete galima rasti detalios informacijos, kaip iš pabėgių susiręsti statinį. O skelbimų portaluose siūloma jų ir įsigyti, kaina – 18 eurų už vienetą.
Tiesa, tai nėra legalu. „Lietuvoje yra ne vienas geležinkelio infrastruktūros valdytojas, nemažai bendrovių turi po vieną ar kelis privažiuojamuosius geležinkelio kelius, kurie dažniausiai pakloti ant medinių pabėgių.
Atlikdamos priežiūros ar remonto darbus tokios įmonės medinių pabėgių atliekas privalo atiduoti utilizuoti tvarkytojams“, – priminė „Lietuvos geležinkelių“ atstovas G.Liubinas.
Apstu pavojingų medžiagų
Nuodingomis medžiagomis impregnuoti pabėgiai išsilaiko itin ilgai.
„Ši problema mums bus aktuali dar bent 10 metų. Pabėgius keičiant kai kurie gyventojai, nesuvokdami rizikos, juos tempiasi į namus. Ši mediena prisotinta kancerogeninių medžiagų – aromatinių angliavandenilių.
Atsiranda kur kas didesnė rizika susirgti įvairiausiomis onkologinėmis ligomis, nuo odos iki vidaus organų. Juk šios medžiagos lakios, todėl lengvai įkvepiamos“, – portalui lrytas.lt jau anksčiau pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habilituotas fizinių mokslų daktaras Audrius Maruška.
Jis taip pat minėjo, kad didžiąją kreozoto, kuriame mirkomi pabėgiai, dalį, net 60 procentų, sudaro pavojingi kancerogenai.
Profesorių pribloškė žinia, jog esama netgi pirčių, pastatytų iš naudotų pabėgių, nes ilgesnis buvimas tokioje patalpoje gali sukelti negrįžtamų padarinių žmogaus organizmui.
Geriausia išeitis – griauti
Ko iš teismo tikisi advokatas M.Gerdauskis, atstovaujantis nesėkmingą pirkinį įsigijusioms moterims?
Pagal Lietuvos teisinę sistemą, pirkėjas gali reikalauti sumažinti daikto kainą arba ištaisyti jo trūkumus, kurie nebuvo atskleisti ar buvo paslėpti. Taip pat yra galimybė nutraukti pirkimo ir pardavimo sutartį, jei defektų pašalinti neįmanoma.
O šiuo atveju didžiausias trūkumas – kvapas. Vadinasi, įsigyto namo žmonės tiesiog negali naudoti pagal paskirtį.
„Norėtųsi surasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Deja, pardavėjas nelinkęs jo ieškoti“, – sakė advokatas. Į šį mėnesį įvykusį pirmąjį teismo posėdį neatvyko nei pardavėjas, nei jo atstovai.
Nors M.Gerdauskiui tai pirma „pabėgių byla“, jis jau spėjo sužinoti, kad iš sveikatai ir aplinkai kenksmingų medžiagų pastatytų namų Lietuvoje yra nemažai, ypač Kauno pakraštyje ir Ignalinos rajone.
„Kiek teko domėtis, išnaikinti kvapo tokiuose namuose neįmanoma, tad juos reikia griauti. Nebent yra technologijų, kurios leistų tuos pabėgius konservuoti, tada name įrengti papildomą ventiliaciją, bet tai tikrai nepigiai atsieitų.
Kadangi mano klientų įsigytas namelis stovi ne Vilniaus centre, jo atnaujinti, žinoma, neapsimoka“, – apskaičiavo teisininkas.
Statyboms naudodavo, kas tik buvo po ranka
Architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Matas Šiupšinskas, kartu su kolegėmis tyręs kolektyvinių sodų fenomeną, teigė, kad statant juos sovietmečiu tekdavo pasukti galvą, iš kur gauti reikalingų statybinių medžiagų, todėl lietuviai sukosi kaip išmanė.
„Nenuostabu, kad sodų namai būdavo statomi ir iš pabėgių. Sako, kad jie ilgaamžiai, gerai impregnuoti, taigi žmonės per daug nesuka sau galvos. Tokią situaciją lyginčiau su vis dar gyva praktika senu šiferiu užpilti žvyrkelių duobes ir taip nuodyti ne tik save, bet ir kitus“, – kalbėjo architektas.
Aplankęs dešimtis sodo namelių M.Šiupšinskas pasakojo matęs vieną taip ir nebaigtą, o jo statybai buvo panaudoti moliniai melioracijos vamzdžiai.
Kalbinami sodų savininkai su architektu noriai dalijosi istorijomis apie tai, kaip sodų namelių interjero apdailai buvo panaudoti Lietuvos nacionalinio dramos teatro arba Nacionalinio operos ir baleto teatro statybų likučiai – dekoratyvinės plytos, keraminės plytelės ir panašiai.
Buvo ir namelių, pastatytų iš surenkamų blokinių skydų, likusių nuo kokio nors daugiabučio statybų.
„Pasitaikė, kad iš kolūkio į sodą žmonės atsiveždavo seną etnografinį kluoną, kad jį panaudotų ne tik statyboms, bet ir sukūrentų vietoj malkų. Perdangas kartais pakeisdavo seni elektros stulpai. Žodžiu, buvo statoma iš bet ko“, – sakė M.Šiupšinskas.
