XX a. pradžioje Giruliuose veikė kurhauzas, trys restoranai, kuriuose vyko muzikinės programos, taip pat veikė šokių aikštelės.
XX a. pirmoje pusėje Girulių kurorte ypač populiarios buvo karšto vandens vonios, kuriomis gydydavosi žmonės, sergantys nervų, širdies, plaučių ligomis.
Turbūt geriausiai Girulių sveikatingumo tradicijas įkūnija Luizės sanatorijos pastatų kompleksas, esantis Pamario g. 4. 1910 m. pastatytas fachverkinis pensionas.
Pastatų kompleksas buvo pavadintas „Luisenheim“. 1911 m. minint 100-ąsias karalienės Luizos mirties metines, Įsrutyje veikusios draugijos iniciatyva buvo atidaryta sanatorija.
Yra žinomas faktas, kad karalienė Luizė mėgo lankytis Giruliuose priverstinės tremties į Klaipėdą metu.
Sanatorija buvo skirta vargingiems ir ligotiems vaikams bei suaugusiems. Čia jiems buvo atliekamos įvairios gydomosios procedūros.
Luizės sanatorijoje gydėsi ir ilsėjosi vaikai bei suaugusieji iš daugelio Rytų Prūsijos apskričių.
Atlaikęs net du pasaulinius karus, pastatų kompleksas savo paskirties nepakeitė net ir sovietiniais metais. Po Antrojo pasaulinio karo iki 2000-ųjų čia veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija „Smiltelė“.
Ir tik šiame tūkstantmetyje pastatas tapo nenaudojamas ir laiko vis labiau paveikiamas.
Nepaisant to, turtinga Luizės sanatorijos istorija tik patvirtina, kad visais laikais, visomis epochomis Girulių didinga gamta, jos gydomosios savybės tarnavo visuomenės sveikatai ir poilsiui.
2009 m. jau pagal paskirtį nebenaudojamam Luizės sanatorijos kompleksui buvo suteikta valstybės teisinė apsauga. Sanatorijos pastatas, pirmasis ir antrasis ūkiniai pastatai kartu su 4,5665 ha sklypu įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nenaudojamas pastatų kompleksas atiteko Turto banko žinion.
Jis ilgą laiką buvo pardavinėjamas. Ir tik 2017 sausį Luizės sanatorija iš valstybės nupirkta už 1,1 mln. eurų. Atsiradus naujiems šeimininkams, atsirado vilties, kad Luizės kompleksas bus prikeltas naujam gyvenimui ir vėl bus atvertas visuomenės poreikiams.
Mat naujieji šeimininkai, įsigydami Luizės kompleksą, kartu įsipareigojo jį sutvarkyti pagal kultūros paveldo reikalavimus ir naudoti pagal paskirtį.
Klaipėdos miesto bendrasis planas numato, kad šioje teritorijoje galima statyti tik mokslo, kultūros, sporto ar sveikatos paskirties pastatus.
Tiesa, bandymų keisti šią nuostatą jau būta anksčiau.
Nekilnojamojo turto vystytojams, įpratusiems eiti lengviausiu keliu, ši teritorija buvo ir yra vertinga tik tiek, kiek joje galima pastatyti gyvenamųjų namų.
Tokiai prekeivių logikai ir įtakai pasidavė ir pats Turto bankas, kuris, siekdamas įtikti NT vystytojams, bandė rengti šios teritorijos detalųjį planą, kuris būtų leidęs intensyvesnį sklypo užstatymą ir teritorijos suskaidymą į ekonomiškai naudingą ir nenaudingą jos dalį.
Naudingą jos dalį norėta kuo skubiau pelningai parduoti, o nenaudinga sklypo dalis su Luizės komplekso paveldo pastatais būtų palikta likimo valiai arba naiviam tikėjimui šviesia perspektyva.
Tokiam ciniškam planui nepritarė tuometinė Klaipėdos valdžia. Tokios pačios nuostatos laikosi ir vietiniai Girulių gyventojai. Jie taip pat suinteresuoti, kad nuostabiame gamtos prieglobstyje atsirastų ar būtų atkurtų objektų, kurie tarnautų viešajam interesui, o ne be perstojo chaotiškai dygtų nauji individualūs namai ar kotedžai.
Girulių ilgametis gyventojas Viktoras Kavolis čia gyvena nuo 1957 m. Nuo 2012 m. Viktoras yra ir Girulių seniūnaitis. Jis sako: „Luizės pastato bei sklypo savininkas nė karto nebandė savo projekto pristatyti giruliškiams.
Toks slapukavimas kelia nerimą. Mes už tai, kad Pamario g. 4 sklype nebūtų statomi gyvenamieji namai. Geriausia, kad ten būtų atkurtos buvusio Franco viešbučio teikiamos procedūros (purvo, mineralinių vandenų vonios ir t. t.).“
Taigi, nuo to laiko, kai Luizės sanatorijos komplekso raktai atsidūrė pas naujus šeimininkus, praėjo lygiai treji metai. Laikas sparčiai bėga, bet kažkada buvęs Girulių pasididžiavimas ir toliau gailiai dūsauja, vis sunkiau ant savęs laikydamas kažkada tvirtai sulipdytus mūrus.
O rekonstravus Girulių plentą, dar labiau išryškėjo ir pasimatė apgailėtina jo būklė. Nei giruliškiai, nei miesto bendruomenė nėra informuojami apie pastato šeimininkų planus ir ketinimus.
Toks delsimas ir nežinomybė tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad naujųjų vystytojų tikslas yra komercinė gyvenamųjų namų statyba šioje vietoje.
Svarbu išlaukti, surasti tinkamą momentą ir apsukti aplink pirštą visus tuos, kam svarbus istorinis paveldas ir elementarus padorumas.
Tokius šių dienų „sėkmės džentelmenus“ įkvepia sėkmingi įžūlūs pavyzdžiai Antrojoje Melnragėje, kai formaliai popieriuje numatyti jaunimo nakvynės namai realybėje tiesiog virsta gyvenamaisiais butais ir apartamentais.
Mažai kam žinoma, kad 2018 m. sausio 18 d. buvo išleistas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl žemės sklypo Klaipėdoje, Pamario g. 4, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“.
Esmė ta, kad savivaldybė leido sklypą, kuriame išsidėstęs Luizės pastatų ansamblis, suskaldyti į du sklypus.
Viename, mažesniame, sklype nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona išsaugoma, kitame, didesniame – ne.
Toks ėjimas žirgu aiškiai parodo, kad siekis restauruoti Luizės sanatorijos pastatus ir teikti visuomenines paslaugas yra tik opiumas liaudžiai, tik graži fikcija, priedanga.
Tikrasis tikslas – solidžiai papildyti savo sąskaitas už parduotus gyvenamojo ploto kvadratus Girulių pušyne. Savivaldybė, anksčiau tvirtai ir principingai nepritarusi Turto banko inicijuotam sklypo pertvarkymui, šiuo atveju nuleido rankas ir pasidavė apsukrioms manipuliacijoms.
Galimai būsimoms aferoms kelią privalo užkirsti valstybė. Kol kas neužkerta.
Štai buvusi Luizės sanatorija į kultūros vertybių sąrašą įrašyta jau 11 metų, tačiau nei girdėti, nei matyti, kad už paveldo išsaugojimą atsakingos institucijos būtų žengusios kokius nors žingsnius.
Pastatų kompleksas toliau merdi. O jo ateitis visiškoje nežinioje.
UAB „Kamineros grupė“ vadovas, Klaipėdos miesto tarybos narys Arūnas Tuma sako: „Privalome turėti aiškią viziją ir konkretų planą, kaip yra tvarkomi paveldosaugos objektai ir kas už tai atsakingas.
Taip pat turi būti sudėlioti saugikliai, kad ten, kur numatyti reikalavimai atstatyti visuomeninės paskirties pastatus, jie ir taptų visuomeniniais.
Nyksta. Pamažu paveldas nyksta laukdamas geresnių laikų.
Neveiklumas yra nepateisinamas. Įstatymų nesilaikymas – taip pat.
Kodėl šiuo metu akivaizdžiai matomos problemos yra ignoruojamos?
Kodėl jau daug metų susiklostė praktika, kad nesiimama jokių aktyvių veiksmų, kol kas nors neatsitinka? O po to seka isterija, kaltųjų paieškos, baudos ir parodomosios akcijos. Laikas principingai atlikti savo darbą ne progomis, o nuolatos. Gyvenamieji butai negali virsti nakvynės namais.
O už paveldą atsakingos institucijos turi imtis ryžtingų žingsnių, kol apleistas, bet valstybės saugomas pastatas netapo pelenų krūva arba nesugriuvo.“
Ir iš tiesų, ar reikia laukti vėl naujo skandalo, tokio kaip nugriautas paveldas Klaipėdos senamiestyje ar „Grigeo Klaipėda“ slaptieji vamzdžiai, kad valstybės institucijos suklustų ir imtų tinkamai atlikti savo pareigas?
Norisi tikėti, kad esame jau pakankamai brandi visuomenė, gebanti atsispirti „sėkmės džentelmenų“ manipuliacijoms ir išsaugoti tai, kas mums yra palikta brangaus iš praeities.
Ir norisi tikėti, kad turtingą istoriją menanti Luizės sanatorija bus prikelta naujam gyvenimui, o ne taps dar vienu gyvenamuoju kvartaliuku. Nors dabar galiojantys įstatymai to ir neleidžia.
