Įdomi gyvenvietė netoli Vilniaus
Vienos garsiausių Latvijos architekčių, Lietuvos architektų sąjungos ir žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ organizuojamo interjero architektūros konkurso „Mano erdvė 2016“ žiuri pirmininkės Zaigos Gailės neseniai konferencijoje „Interjerai 2020“ pristatyti projektai – renovuota sukežusi žuvų ferma bei atnaujinti prastos būklės mediniai namai Kiipsaloje – įkvėpė ne vieną NT specialistą atidžiau apsižvalgyti savo aplinkoje ir pastebėti griūnančius, apleistus, neprižiūrimus pastatus bei raginti prikelti juos antram gyvenimui.
„Capital Centras“ biuro NT brokerė Daiva Žygienė pastebėjo, kad nemažai istorinio paveldo ar apleistų senovinių pastatų, turinčių didelį potencialą transformuotis į unikalius architektūrinius kūrinius, yra Vilniaus Senamiestyje, Užupyje bei kiek atokiau nuo sostinės Neries regioninio parko teritorijoje. Čia ji išskiria XVI a. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimą Rastinėnų gyvenvietę.
„Rastinėnuose esančios arklidės ( kažkada ten stovėjo ir dvaras ) dvelkia istorija, o sankirtoje su moderniu architektūriniu amžiumi, tokie pastatai arba nueis į užmarštį, arba iškils iš pelenų. Norėtųsi, kad tai būtų antras variantas“, – svarsto brokerė.
Ji taip pat priduria, kad didelėje buvusio dvaro sklypo teritorijoje telkšo prūdai, yra daug žalumos, trūksta tik daugiau gyvybės. Tad jei buvusios arklidės transformuotųsi į gyvenamosios paskirties ar visuomeninį pastatą jame galėtų apsistoti jauna šeima arba įsikurti vietinė Rastinėnų bendruomenė.
Tampa svarbios ilgalaikės vertybės
Ne vieną esame girdėję sakant, kad Senamiestis turi ypatingą savitą aurą, palikimą, istoriją, tačiau ne vien jis. Daliai žmonių jų tėvų, senelių namai kelia nostalgiją, malonius prisiminimus. „Tad kaip tokius pastatus galima griauti?“, – stebisi pašnekovė.
D. Žygienė sutinka, kad nugriauti tokius pastatus lengviau ir paprasčiau nei investuoti į jų atnaujinimą. Tačiau pastarasis kelias prisideda prie istorijos išsaugojimo.
Tačiau, NT brokerė pastebi, vis daugiau žmonių vaikosi ne to, kas yra madinga dabar, o ieško ilgai išliekančių vertybių, perka senus, antikvarinius daiktus:
„Vintažinius daiktus, kuriais kažkada buvo bandoma atsikratyti ir pakeisti naujais, dabar žmonės nori susigrąžinti ir negaili už tai mokėti didelių sumų. Žmonės mato prasmę investuoti į senus pastatus, nes jie vis labiau įsisąmonina, kad toks architektūrinis palikimas yra dalis mūsų kultūros, mūsų praeities, dalis mūsų gyvenimo ir mūsų pačių.“
Visgi yra ir kita kategorija žmonių, kurie nori įsigyti būstą viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų, būtinai naujos statybos name su visa ar daline apdaila. Tokia investicija dažniausiai susivilioja sėkmingai karjeros siekiančios jaunos šeimos.
Žmonės yra skirtingi – vieniems patinka modernių pastatų teikiami patogumai, kiti pasiryžę dalį jų paaukoti dėl istorinės dvasios ar tikro paveldo teikiamų emocijų.
Legendomis apipinta „Napoleono kepurė“
Antrojo gyvenimo laukia ir komercinės paskirties sklypas šalia magistralinio kelio Vilnius – Marijampolė.
„Vaizdingoje vietoje, ant kalno, šalia Lieliaus ežero esančiame sklype prieš dvidešimt metų veikusią pakelės kavinę tikrai prisimena daugelis, važiavę šiuo keliu. Skanius ir lietuvių mėgstamus šašlykus kepusi savininkė pagyrimų sulaukdavo iš dažno pakeleivio. Čia lankėsi ir daug Lietuvoje žinomų žmonių, tarp kurių ir dabartinis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda“, – pasakoja Kauno „Capital Group„ biuro NT brokerė Gintarė Genevičienė.
Besiribojanti su šiuo sklypu aikštelė iki šiol priverčia sustoti dažną pakeleivį pasigrožėti nuostabiu gamtos vaizdu, o šalia pūpsanti, legendomis apipinta „Napoleono kepurė“ traukia smalsuolius ir gražių nuotraukų trokštančius jaunavedžius.
Sakoma, kad Napoleonas jojo Marijampolės link. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Prancūzų kariai ją sugriebė, tačiau išdidusis karvedys sustojo ir, pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemes kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos.
G. Genevičienė dar jaunystėje, kai pro tą vietą vykdavo į namus Prienuose, vis pasvajodavo pastatyti vieno aukšto banketų salę su dideliais langais į ežerą ir terasa ant stogo.
„Juokaudavau, kad baigusi mokslus ir užsidirbusi pinigų nusipirksiu šią vietą. Būdama teisės studentė, dar nežinojau, kad mane gyvenimas nukreips į NT sritį ir kad vieną dieną sulauksiu malonios moters skambučio: „Gintare, žinau, kad dirbi NT srityje, gali man padėti parduoti vieną sklypą Prienų rajone, labai gražioje vietoje, prie ežero, šalia kelio į Vilnių“. Iš karto supratau, apie kurį sklypą kalbama", – pasakojo Gintarė.
