Plinkšių ežero pakrantėje tėvų žemę su pusšimčiu poilsio namelių paveldėjęs telšiškis 58 metų Stasys Šličius laimėjo pirmą mūšį su prokuratūra. LAT galutine ir neskundžiama nutartimi sugrąžino į pirmą instanciją nagrinėti bylą dėl paveldėtoje žemėje esančių statinių nugriovimo.
Viešąjį interesą ginanti Šiaulių apygardos prokuratūra siekė, kad S.Šličius pats nugriautų paveldėtoje žemėje esančius svetimus statinius. Bet LAT panaikino tai daryti įpareigojančius Akmenės apylinkės ir Šiaulių apygardos teismo sprendimus, nes byloje nebuvo išnagrinėtos esminės aplinkybės.
Pažeidė atsakovų eiliškumą
Šioje byloje spręsta dėl teisės normų, reglamentuojančių statybą saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugą, savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įpareigojo patį žemės savininką per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę.
Tuo tarpu žemės savininkas kasaciniame skunde pažymėjo, jog, jo nuomone, turėdamas tik tris poilsio namelius ir nurodęs asmenis, kuriems priklauso kiti ginčo nameliai, jis byloje yra netinkamas atsakovas.
LAT pripažino, kad S.Šličius yra teisus. Teisėjų kolegija akcentavo, kad reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesant nustatyto statytojo, privalo būti teikiami įstatyme nurodytu eiliškumu.
Pirmiausia jie gali būti reiškiami statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui. Ir tik nesant nustatytų šių asmenų minėti reikalavimai teikiami žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.
Matė vieną išeitį - nugriauti
S.Šličius nuo pat pradžių kartojo, kad negali vykdyti prokurorų reikalavimo ir griauti statinius. Telšiškis skėsčiojo rankomis, jog neturi tam moralinės teisės, nes ne jis tuos namelius pastatė.
2018 m. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prašymu tyrimą pradėjusi Šiaulių apygardos prokuratūra nustatė, jog Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje, rytinėje ežero pakrantėje, yra neteisėtai pastatyti 58 nameliai.
Prokuratūra nurodė, kad rytinėje ežero pakrantėje dygsta ir yra aptveriami pastatai. Mažeikių rajono bendrajame plane atsakovui priklausančiame sklype statyti statinius nenurodyta, o draustinio tvarkymo planas tik pradėtas rengti.
Viešąjį interesą ginantys pareigūnai matė tik vieną išeitį – statinius paežerėje nugriauti.
Nameliai buvo remontuojami
S.Šličius buvo sudaręs oficialias sutartis su paveldėtoje žemėje esančių statinių šeimininkais. Pastarieji iki 1998 metų vidurvasario nuomą mokėjo Sedos seniūnijai, o nuo rudens – S.Šličiui.
Šiaulių apygardos prokuroras išsiaiškino, kad šie statiniai iki pat šiol nebuvo oficialiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, nustatyta, kad nameliai buvo remontuojami, paežerėje išdygo ir naujų lieptų.
Visa tai įvertinta kaip nelegali statyba, mat per pastaruosius 17 metų Mažeikių rajono savivaldybė nebuvo išdavusi statybos leidimų.
Prokuratūra siūlė išsigabenti namelius iš draustinio teritorijos, bet savininkai nesutiko. Todėl nuspręsta, kad visa atsakomybė tenka žemės savininkui S.Šličiui.
Visi statiniai – be pamatų
S.Šličius ir iš jo žemę besinuomojantys namelių šeimininkai neslėpė nuostabos. Portalo lrytas.lt žurnalistui jie sakė nesitikėjo, kad nelegaliomis statybomis bus pripažinti prieš keliasdešimt metų paežerėje iškilę laikini statiniai.
„Nė vienas namelis neturi pamato, todėl jie laikytini ne pastatais, o statiniais, – sakė S.Šličius. – Be to, dauguma jų iškilo sovietmečiu, gavus oficialų tuometės valdžios leidimą.“
Poilsiavietės senbuviai išsiaiškino, kad pirmieji nameliai čia buvo pastatyti 1972–1973 metais. Tik po metų ši teritorija oficialiai tapo draustiniu.
Tiesa, statybų būta ir vėliau – S.Šličius turi išsaugojęs dokumentą, liudijantį, kad 1996 m. Sedos seniūnas leido čia statytis du poilsio namelius.
Už žemės nuomą per metus buvo imamas 50 litų mokestis. Šių namelių statyboms neprieštaravo ir Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūra.
Poilsiavietei senaties netaikė
S.Šličius sakė, kad jam ranka nekilo vyti iš paežerės poilsiautojų: „Sudarėme oficialias sutartis dėl žemės nuomos. Žmonės pradėjo mokėti nebe seniūnijai, o man.“
Žemės šeimininkas nuo gaunamų pajamų mokėjo mokesčius: iš pradžių kaip fizinis asmuo, o po to įregistravo individualią veiklą. Iš pradžių nuomininkai mokėjo po 20 litų, pastaruosius metus žemės nuomos mokestis siekė 150 eurų.
„Problema buvo tai, kad visos institucijos nesaugo ilgiau kaip 10 metų dokumentų, – sakė telšiškis. – Atrodo, lyg ir logiška, nes ir senatis yra 10 metų. Bet mūsų atveju senaties kažkodėl neįžvelgta.“
S.Šličius kategoriškai nesutiko su išvada, kad čia vyko statybos: „Taip, žmonės tvarkėsi, remontavo namelius, bet jokių naujų statybų čia nebuvo. Negi galėjau drausti jiems tvarkytis, juolab kad nė vieno namelio plotas neviršijo įstatyme leistinos ribos?“
Namelį turėjo ir teisėja
Tiek S.Šličius, tiek jam talkinantis žentas Gedas Pocius stebėjosi, kad Akmenės ir Šiaulių teismai nekreipė dėmesio, jog kaip įrodymai pateiktos ne šioje teritorijoje esančių namelių nuotraukos.
„Kėlėme daug klausimų, bet nė į vieną nebuvo neatsakyta, – sakė G.Pocius. – Vieno namelio šeimininkas prieš mirtį bandė įteisinti nuosavybę, bet atsimušė į sieną: jam visur buvo paaiškinta, kad tokie statiniai yra laikomi laikinais, todėl jie neregistruojami.“
Vyras sakė, kad teismas neįvertino net pateiktų dokumentų apie mokėtą nuomą, apie seniūnijos išduotus leidimus statytis namelius: „Pervažiavo kaip buldozeris.“
Pasak G.Pociaus, vienas namelis daugybę metų priklausė Mažeikių teisėjai, todėl šio rajono teismas net nusišalino nuo bylos nagrinėjimo.
Vilos savininkui – taikos sutartis
Poilsiavietę valdančios šeimos nariai kalbėjo, kad per porą dešimtmečių čia buvo ne viena komisija. Bet skundus tyrę specialistai skėsčiojo rankomis – visi kalbėjo apie sovietmečio palikimą ir senatį.
Pašnekovai puse lūpų prasitarė įtariantys, kam gali trukdyti, bet nuo platesnių komentarų susilaikė.
Ir S.Šličius, ir G.Pocius nenorėjo kalbėti ir apie kaimynystėje esančios „Dubgirio“ vilos istoriją. Mat ši ypač prabangi poilsiavietė irgi buvo atsidūrusi prokurorų akiratyje.
Skandalas kilo po „Lietuvos ryto“ publikacijos apie Plinkšių ežero pakrantėje vykusią seminaru pavadintą aplinkosaugininkų puotą. Tada susizgribta, kad dalis statinių gali būti iškilę, tvenkiniai iškasti, pakrantės juosta išdarkyta nepaisant įstatymų.
Tyrimas buvo sudėtingas, nes paaiškėjo, kad nemaža dalis dokumentų yra sudegę, o archyvuose neišliko. Nepaisant to, šią vasarą Šiaulių apygardos prokuratūra sutiko su „Dubgirio“ vilos savininku sudaryti taikos sutartį.
Tiek savo, tiek valstybės bylinėjimosi išlaidas padengusiam verslininkui leista įteisinti nesudėtingus statinius.
Iš didelio skandalo - šnipštas
Vilos „Dubgiris“ istorija į viešumą iškilo po 2016 metų rudenį „Lietuvos ryto“ paskelbto žurnalistinio tyrimo apie prabangų aplinkosaugininkų šėlsmą.
Iš Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Žemaitijos nacionalinio parko specialistų sudaryta ekspertų grupė pateikė stulbinančias išvadas.
Ekspertai pripažino, kad sodyba galėjo būti tik rekonstruota, o poilsio, paslaugų ir maitinimo pastatai iškilo be teisinio pagrindo.
Pažymėta, kad buvo pažeistas ir sklypo užstatymo intensyvumas. Komisija stebėjosi dėl suardytos ežero pakrantės, vietos aplinkosaugininkų neskirtos nuobaudos už iškastą per didelę kūdrą.
Per tyrimą buvo nustatyti ir aplaidžiai dirbę valdininkai, bet visus išgelbėjo senatis.
Nepavyko rasti ir visų statybų dokumentų: vienur buvo sunaikinti, kitur ūmai išsitrynė elektroninė laikmena.
Vilos savininkas irgi negalėjo jų pateikti, nes dalį dokumentų neva kažkas pavogė iš automobilio, dalį sunaikino gaisras.
