Pastaruoju metu vystytojai statė itin daug naujos statybos butų Vilniuje, investuotojai masiškai juos pirko, taip keldami „bangą“ ir kainas. Metų pradžia NT sektoriuje buvo puiki, pradėjo kėsintis į visų laikų butų pardavimų rekordus, bet tuomet prasidėjo karantinas.
Jeigu iki karantino gyventojai paprastai mėgaudavosi miesto infrastruktūros patogumais, tai per jį, uždarius kavines, sporto klubus, kino teatrus, teatrus, visko, ką buvo galima nesunkiai pasiekti gyvenant mieste, gyvenimo mieste privalumų neliko.
Tie, kurie gyvena sodybose, namuose, kotedžuose, vienkiemiuose to nesupras, priešingai, nei gyvenantieji butuose, kuriems per 2,5 mėnesio karantino jie tapo tarsi kalėjimais.
Per karantiną drastiškai krito naujos statybos butų pardavimai. Nors iki karantino pirkėjai greitai išpirkdavo mažiausius ir pigiausius butus, pandemijos metu jie nutarė palaukti, kas bus, galbūt butai nebebus patraukli investicija, gal nebebus, kas norėsis juos nuomotis, o gal kris kainos.
Gyventojai, pavargę nuo laiko leidimo butuose, ėmė masiškai domėtis sklypais, sodybomis, namais, vienkiemiais. Šių objektų pardavimai taip suaktyvėjo, kad net aptriušusių sodybų savininkai, kurie savo turto niekaip negalėjo parduoti daugybę metų, pasijautė, lyg turėtų tai, ko staiga prireikė daugumai.
Turime situaciją, kuomet miesto žmogus, nusipirkęs sklypą, sodybą, namą mano, kad tai geriausias sprendimas jo gyvenime.
Taip ir bus kai kuriems, kurie supras, kaip malonu šienauti savo kiemą, gerti kavą terasoje, tiems, kurie gali sau leisti atsikelti į darbą tada, kada norisi, o ne tada, kada reikia, nereikia vesti vaikų į mokyklą, ko gero, jie tikrai mėgausis šiais naujais atradimais.
Tačiau visi tie, kurie, yra vadinamieji sofos ūkininkai, kurie tikrai nemėgsta ravėti daržo, amžinai šienauti savo 50 arų ar didesnio kiemo, kuriuos erzina vabzdžiai, taisyti tvorą, stogą, kanalizaciją ir visa kita, kas genda gyvenant name, jau rudeniop pradės spjaudytis.
Rudenį baigiasi viskas, kas gražu, prasideda mokykla vaikams, būreliai, kurių, kai pirko namą ar sodybą, gal net ir nepastebėjo, nes vaikai mokėsi namie, o kur dar į darbą anksti ryte, paskui vakare, spūstys, kurios, gyvenant užmiestyje, atrodo, niekada nesibaigia.
Grįžus namo kartais nutinka taip, kad nėra elektros, reikia šienauti, kažką taisyti, taigi, kai kurie žmonės pradės ilgėtis miesto infrastruktūros, patogumo, komforto, miesto tempo.
Ir grįš jie taip pat greitai kaip ir greitai nusprendė miestą palikti.
