Taip čiurlenančios Vilnios skalaujamą Paupį apibūdina netrukus sostinės gyventojams ekskursijas po šį rajoną rengsiantys ir ne vieną įdomią istoriją atskleisiantys gidai.
Nuo audinių iki kompiuterių
Praeitame šimtmetyje Paupys prarado šurmulio kupiną žavesį, kai virto vienpuse pramonine vieta, ypač stagnavusia sovietmečio pabaigoje. Ledai pajudėjo, kai šiame rajone startavo vienas didžiausių Lietuvoje nebefunkcionalių erdvių konversijos projektas, įtrauktas į 2010-2020 metų Vilniaus miesto savivaldybės strateginį planą „Architektūros parkas“.
Projekto metu bendrovė „Darnu Group“ 7 hektarų teritorijoje atkuria senąsias Paupio ištakas – gamtos supamą miestiečių traukos centrą, kuriame vėl susipina daugybė urbanistinių paskirčių: gyvenimo, darbo, pramogų, kultūros ir visuomeninės veiklos erdvės.
Sostinės gidės, knygos apie Vilnių autorės Gabijos Lunevičiūtės teigimu, kartu su Paupio renesansu, atgimsta ir kažkada čia gyvenusių bei dirbusių vilniečių istorijos.
„Paupys daug amžių buvo industrinis rajonas – Vilniaus priemiestis, per kurį tekėjo Vilnelė su savo kanalais. Geografinė padėtis sudarė sąlygas kurtis daugeliui verslų, kuriems vanduo buvo būtinas ir kaip energijos šaltinis.
Čia tris šimtus metų veikė odos ir kailio apdirbimo, taip pat audinių fabrikai, XIX amžiuje įsikūrė stambus aludaris, tarp pramonės objektų mažuose namukuose kukliomis sąlygomis gyveno darbininkai, o kad jiems būtų linksmiau, rajone veikė ir daugybė smuklių. Tad dabar atgimusiame rajone istoriškai pagrįstai pritaikyti industrinio stiliaus elementai be pabrėžtinos prabangos tarsi natūraliai tęsia senąjį Paupio naratyvą“, – sako G. Lunevičiūtė.
Ji pažymi, kad industrinė Paupio linija labai stipri – ji tęsėsi ir po karo: daugumai vyresnių miestiečių šis rajonas asocijuojasi su sovietiniais metais jame įkurta Vilniaus elektros skaitiklių gamykla. Beje, joje buvo gaminami net ir kompiuteriai. Gamykla čia veikė iki pat 2008 m. krizės.
„Pastarąjį dešimtmetį Paupyje labiausiai mėgdavę rinktis aštresnių pojūčių ir apleistų vietų mėgėjai, kuriuos žavėjo apleisti gamyklų pastatai, per išdaužytus langus ūžaujantis vėjas, ant vaiduokliškų pastatų lipantys krūmokšniai ir juose išlikę seniau veikusių fabrikų dokumentai, plakatai bei kiti reliktai“, – pasakoja G. Lunevičiūtė.
Slypi netikėtos istorijos
Anot gidės, Paupyje slypi ne viena kiek netikėta istorija, kuri turėtų intriguoti Vilniaus praeitimi besidominčius miestiečius.
„Čia veikęs aludaris Lipskis – tikrai vertas atskiro pasakojimo: sprendžiant iš jo apyvartų, drąsiai galima sakyti, kad jis labai sėkmingai girdė Vilniaus guberniją“, – juokiasi sostinės istorijos žinovė.
G. Lunevičiūtės teigimu, Paupyje aludaris turėjo ne tik bravorą su vasaros terasa bei teatru, bet net ir įrengė šveicarišką sodą bei fontaną – tokiame darbininkų rajone tai turėjo būti išskirtinės traukos objektai.
„Greta veikęs odininkas Holšteinas taip pat buvo labai progresyvus žmogus: odos ir kailių likučius jis apdirbdavo taip, kad būtų tinkami naudoti kurui! O kur dar faktas, kad Vilnelė vingiavo tarsi kaspinais – juos reikėtų vadinti kanalais – ir kad pagrindinis jų nusausintas buvo tik XIX amžiuje“, – atskleidžia G. Lunevičiūtė.
Vienas svarbiausių – gamtos elementas
Atrasti Paupį vilniečius ir miesto svečius kviečianti gidė Asta Cicėnienė sako, kad tai – turtingas gamtos ir netikėtumų Vilniaus kampelis, kuriame pilna vandens šniokštimo, sruvenimo ir šlekėjimo.
Tai – kartu ir rajonas, keliantis natūralią nuostabą prisimenantiems, koks jis buvo anksčiau, ir galintiems palyginti su dabartimi, pasėdėti jaukioje centrinėje aikštėje ar pavaikštinėti naujai atsiradusiose jungtyse tarp Paupio ir Aukštaičių gatvių.
„Ekskursijų dalyviams žadu papasakoti, kodėl senbuviai pageidauja senojo Paplaujos pavadinimo, kur buvo vietinių paplūdimys ir kur ieškoti „papilomos“. Žinoma, ir daug kitų, šiuolaikinių istorijų apie lapučių kailiukų tampymą, dažnus gaisrus ir naują darnią teritorijos tapatybę“, – atskleidžia A. Cicėnienė.
Ji pažymi, kad vienas iš svarbiausių, šimtmečiais Paupio istoriją lydinčių elementų – nekintantis jo glaudus santykis su Vilnios upe ir aplinkiniu „kanjoniniu“ kraštovaizdžiu.
Anot G. Lunevičiūtės, dabar Paupyje ta pačia erdve ir vieta po saule sėkmingai dalijasi istorinis ir šiuolaikinis miestai.
„Man jie tarsi du kartu gyvenantys žmonės: ieškodami kompromisų, kartais konkuruodami, dažnai papildydami vienas kitą, gerbdami skirtumus ir suprasdami, kad abu turi teisę čia būti.
Abu šiuos miestus vienija žmonės: vienus primena tik jų palikimas, kiti mieste gyvena dabar. Svarbiausia leisti jo svečiams ir gyventojams pajusti, kad miestas, jo gatvės, ištisi kvartalai yra žmonių istorija“, – pažymi G. Lunevičiūtė.
