Vilniaus kogeneracinė jėgainė (VKJ) priėmė sprendimą nutraukti sutartį su pagrindiniu rangovu – biokuro įrenginius statančia Lenkijos bendrove „Rafako“. Priežastis – rangovo restruktūrizacija ir finansinis bei techninis nepajėgumas vykdyti darbus. Dėl susidariusios situacijos didelius nuostolius patiria Lietuvos statybos bendrovės, kartu įgyvendinusios projektą: įmonės nesulaukia atsiskaitymų už jau atliktus didelės apimties subrangos darbus.
LSA prezidento Daliaus Gedvilo teigimu, mažiausios kainos kriterijus, standartizuotų sutarčių nebuvimas ir neįvertinimas ar įmonė apskritai yra pajėgi atlikti darbus – pagrindinės ydos, kamuojančios viešųjų pirkimų procesą ir lemiančios komplikuotą projektų įgyvendinimą. Pasak jo, racionalus valstybės lėšų naudojimo principas savaime nereiškia pareigos pirkti už mažiausią kainą.
„Apmaudu dėl Lietuvos statybininkų asociacijos narių, kurie pateko į keblią situaciją ir turi patirti nuostolius šiame valstybinės reikšmės projekte. Kaip rodo statistika, pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus. Šiandien viešuosiuose pirkimuose siekiama tik momentinės naudos: perkančiosios organizacijos, užsakydamos pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokios pasekmės gali laukti rytoj.
Tariami sutaupymai perkant už mažiausią kainą vėliau išleidžiami stabdant ir konservuojant neužbaigtas statybas, prarandant darbų kokybės garantijas bei iš naujo atliekant viešųjų pirkimų procedūras. Turbūt jau pamiršome Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukcijos projekto pamokas, kai rangove buvo išrinkta mažiausią kainą konkurse pasiūliusi Turkijos statybų bendrovė arba Gedimino kalno rekonstrukciją, kur darbus vykdė nelegalūs užsienio bendrovės darbininkai. Todėl akivaizdu, kad būtina kuo skubiau koreguoti viešųjų pirkimų teisės aktus“, – sako D. Gedvilas.
Siekiant išvengti tokių atvejų, LSA siūlo viešuosiuose pirkimuose vertinti konkursuose dalyvaujančių statybos įmonių techninius ir finansinius pajėgumus, mokamą darbo užmokesčio vidurkį, taip pat ar įmonė turi sutartis su reikalingu kiekiu statybos srities darbuotojų, galinčių atlikti numatytus darbus.
„Šiandien viešuosiuose pirkimuose susiformavusi praktika, kai pirkimus laimi rangovai, kurie net neturi statybos srities darbuotojų. Nekontroliuojant, ar rangovas pagal darbuotojų kiekį ir kompetencijas bent teoriškai yra pajėgus įvykdyti užsakymą, atsiranda galimybė pirkimuose dalyvauti nesąžiningoms įmonės, taip vadinamiems „feniksams“.
Tokios įmonės negali ir net neketina užbaigti darbų, o tik siekia gauti avansą ir nesąžiningai pasipelnyti, neatsiskaičius su kitais projekto dalyviais. Dar didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas užsienio bendrovėms. Lietuvos praktika rodo, kad tokių rangovų laimėti projektai dažnai baigiasi nesėkme užsakovams: statybos lieka neužbaigtos, o jeigu ir baigiamos, tai nelieka laiduotojo garantiniu laikotarpiu“, – teigia D. Gedvilas.
Pažymėtina, kad 2019 m. Lietuvoje egzistavo kelios dešimtys sustabdytų ir neįgyvendintų valstybinių statybos projektų, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 0,5 mlrd. Eur.
„Valstybinis sektorius turi apsispręsti, ar nori efektyvių viešųjų pirkimų su juose dalyvaujančiomis kokybiškai ir skaidriai dirbančiomis bendrovėmis, ar ir toliau ignoruoti pokyčių būtinybę bei nuostolingai vykdyti konkursus. Turime siekti dialogo tarp verslo ir valdžios institucijų, nes tik tokiu keliu pasieksime teigiamų pokyčių viešųjų pirkimų procesuose ir kursime pridėtinę vertę visai valstybei“, – sako D. Gedvilas.
