Jie statyti laikantis bendrų standartų, todėl atrodė vienodai, rašoma novate.ru. Daugelis yra pastebėjęs sovietiniam daugiaaukščiui namui būdingus bruožus, pavyzdžiui, langus, vedančius į vonios kambarį, arba nišas su lentynomis po virtuvės langu.
Tik ne visi žino, kam visa tai buvo reikalinga.
Įėjimo durys atsidaro tik į vidų
Daugeliui kilo klausimas, kodėl bet kurio sovietinio buto durys atsidaro į vidų. Pirmoji priežastis – ankštos laiptinės vadinamosiose chruščiovkėse. Vėlesnės statybos daugiabučiuose laiptinės kur kas erdvesnės, tačiau tendencija įėjimo duris montuoti taip, kad jos atsidarytų į vidų, išliko.
Be to, architektai taip išsprendė greitesnės ir saugesnės evakuacijos iš aukštų klausimą, pavyzdžiui, kilus gaisrui.
Langas tarp virtuvės ir vonios kambario
Kitas originalus sovietinio buto atributas buvo langas tarp virtuvės ir vonios. Ir kartais jų buvo du: jei vonios kambarys buvo atskiras, antrasis langas buvo į tualetą. Sklando kelios šio sovietinio buto interjero elemento atsiradimo versijos.
Pirmoji – langas skirtas taupyti elektros energiją, o pati idėja pasiskolinta iš ikirevoliucinių laikų. Šios versijos šalininkai teigė, kad jei virtuvėje uždegsite šviesą, jos turėtų pakakti žmogui, tuo pačiu metu esančiam vonioje.
Antroji lango tarp virtuvės ir vonios atsiradimo versija susijusi su saugos klausimu ekstremalių situacijų atveju. Tuo metu butuose masiškai montuoti dujiniai vandens šildytuvai. Teigta, jog jų sprogimo atveju smūginė banga dėl esančio lango nesugriautų sienų.
Tačiau ši versija neatlaiko kritikos, nes langas tarp virtuvės ir vonios buvo sumontuotas beveik visur, taip pat ir ten, kur karštas vanduo tiektas centralizuotai.
Dar vienas variantas – galimybė patekti į vonios kambarį nutikus nelaimei. Pavyzdžiui, jei vienas iš buto gyventojų pasijustų blogai, o vonios kambario durys tuo metu būtų užrakintos.
Priimtiniausia priežastis, galinti paaiškinti lango tarp vonios ir virtuvės kilmę, yra kambario dezinfekcija. Langu architektai siekė apsaugoti vonios kambarį nuo tuberkuliozės. Norėta, kad į patalpas patektų saulės šviesos.
Įėjimo laipteliai, dažyti tik išilgai kraštų
Įžengus į bet kurią sovietmečiu pastatyto daugiabučio laiptinę, po kojomis buvo galima pamatyti tokį vaizdą: laiptai buvo nudažyti tik kraštuose, tai yra ten, kur žmogus nevaikšto. Ir kažkodėl vyravo ruda spalva.
Tarp žmonių sklando įdomi legenda, jog sovietmečiu dirbę dažytojai, įkvėpti ikirevoliucinių interjerų, ant laiptų atkūrė kilimų takus, taip sukurdami savotišką komfortą.
Antroji versija atrodo labiau tikėtina: manoma, kad toks laiptų dažymo mechanizmas buvo pasirinktas valytojų patogumui.
Tai veikė taip: įėjimai iš esmės nėra ypač švarūs, o didžioji dalis nešvarumų neišvengiamai susikaupia palei laiptų kraštus. Dėl dažų paviršius atrodydavo blizgus, o laiptus buvo lengviau valyti.
Laiptinių dažymas mėlynai ir žaliai
Tipiško sovietinio daugiabučio namo laiptinė – balta viršutinė jos dalis ir spalvota apačia – dažnai mėlyna arba žalia. Tokį pasirinkimą galima paaiškinti tik iš dalies. Jei balta spalva naudota taupant elektrą, tai apatinės dalies spalvų pasirinkimą paaiškinti sudėtingiau. Yra keletas versijų, paaiškinančių šių spalvų pasirinkimą.
Pirmoji – žalia ir mėlyna spalvos yra neutralios, raminančios, o užrašai ant jų nebuvo tokie pastebimi.
Dar viena prielaida dėl spalvų pasirinkimo – dažant sovietinių daugiabučių namų laiptines galvota apie jų ilgaamžiškumą.
Taigi, kai kurie mano, kad žalių ir mėlynų atspalvių dažai patvaresni ir neblunka ilgiau nei kiti.
Nišos po langu virtuvėje
Kita gana linksma sovietinio buto dalis buvo nedidelės nišos su lentynomis virtuvėje po palange. Dažniausiai tokios spintelės buvo randamos pirmosiose chruščiovkėse.
Šis sprendimas ne visiems atrodė suprantamas, nors jis butuose taupė vietą.
Iš tikrųjų tokių nišų virtuvėse atsiradimas sietas su nepakankamu šaldymo įrangos paskirstymu. Kai dar nebuvo įmanoma įsigyti buitinės technikos, įskaitant šaldytuvus, reikėjo pasikliauti žema temperatūra.
Štai kodėl virtuvėje po palangėmis buvo išdėstytos nišos – jos tarnavo kaip primityvus šaldytuvas.
Tačiau tokio interjero elemento didelis trūkumas – krito bendra virtuvės temperatūra.
Daugiabučių namų aukštų skaičius
Daugelis iš mūsų bent kartą uždavė klausimą: kodėl sovietiniai daugiabučiai buvo būtent devynių ir penkių aukštų?
Tiesą sakant, architektai, rinkdami aukštų skaičių, vadovavosi tik saugos reikalavimais, iš dalies ir ekonomiškumu. Jei būtų buvę suprojektuoti dešimt pastato aukštų, būtų reikėję platesnių laiptų, taip pat numatyti įėjimą iš balkono, o tai neišvengiamai padidintų projekto kainą. Be to, reikėtų ir daugiau liftų – aukštesniuose pastatuose kiekviename įėjime visada buvo pastatytas ne vienas, o du liftai.
Kai kurios dizaino ypatybės taip pat neleido statyti aukštesnių nei devynių aukštų namų. Pavyzdžiui, gana ilgą laiką buvo draudžiama vesti dujų vamzdžius, aukščiau nei trisdešimt metrų.
Buvo ir kita priežastis, tiesiogiai susijusi su saugumu: kilus gaisrui pastate, pagal sovietinius standartus ilgiausios gaisrininkų kopėčios galėjo pasiekti tik devintą aukštą.
Penkiaaukščiai statyti ir dar dėl kelių praktinių priežasčių. Pavyzdžiui, pagal sovietinius statybos standartus, pastatuose, aukštesniuose nei penki aukštai, be laiptų, būdavo privaloma įrengti liftą.
Dar viena penkių aukštų pastatų atsiradimo priežastis, kad ir kaip būtų keista, yra medicininė.
Tyrimai parodė, kad žmonių sveikatai naudinga lipti laiptais tik į penktą aukštą, o jei tektų palypėti aukščiau, teigiama, esą kiltų širdies ir kraujagyslių sistemos problemų. Be to, daugiau nei penkiolikos metrų aukštis laikomas patogiu nuolatiniam gyvenimui.
