Kol interneto komentatoriai aptarinėjo masinių žmogžudysčių versijas, policijos pareigūnai sužinojo, kad palaikus į tą pastatą atgabeno archeologai, sudėjo į karstus, tačiau vėliau darbuotojai juos esą pamiršo ir paliko pastato rūsyje.
Taigi, jei žmogžudystė ir buvo – jai galioja senaties terminas.
Antradienį Šv.Stepono gatvė jau tapo žinoma ir pasaulyje.
Pasaulio dėmesio centre atsidūrusi prievarta nutupdyto Minske „Ryanair“ lėktuvo keleivė Sofija Sapega, sulaikyta kartu su savo draugu Ramanu Pratasevičiumi vaizdo įraše, kurį išplatino Baltarusijos žiniasklaida, prisistatė kaip Rusijos pilietė, gyvenanti Vilniuje, Šv.Stepono gatvėje.
Šie du tarpusavyje nesusiję Šv.Stepono gatvės paminėjimai paskatino portalą lrytas.lt pasidomėti šios gatvės dabartimi ir istorija.
Pamėgo svečiai iš Baltarusijos
Šiuo metu Šv.Stepono gatvė Vilniuje yra pigių viešbučių bei apartamentų, kur nakvynė kainuoja nuo 25 eurų rajonas. Ją itin pamėgo Baltarusijos piliečiai – gatvė yra netoli geležinkelio ir autobusų stočių, o iš jos Senamiestis – lengvai pasiekiamas. Arti ir Europos humanitarinis universitetas, kur studijuoja daug baltarusių.
Dar daugiau atvykėlių iš Baltarusijos apsistoja Šv.Stepono gatvėje nuomojamuose butuose.
Ten įsikūrusių įstaigų darbuotojai žurnalistus tikino, kad kone kas antras butas Šv.Stepono gatvėje nuomojamas atvykėliams savaitei arba dviem, kartais – mėnesiui. Bet tik toje gatvės atkarpoje, kuri yra nuo Kauno iki Pylimo gatvių. Šv.Stepono gatvėje yra ir naujos statybos prašmatnių namų, bet nepanašu, kad ten esančius butus kas nuomotų.
Tokio keisto likimo sulaukusi gatvė – tai senasis kelias iš Vilniaus į Trakus. Greičiausiai būtent šiuo keliu kryžiuočiai žygiuodavo pulti Gedimino pilies, nes dabartinės Trakų gatvės vietoje tuo metu buvo pelkė.
Tai vienas gražiausių nusileidimų į Vilniaus Senamiestį. Tačiau leistis galima tik nuo Autobusų stoties, kuri šią gatvę pertvėrė. Bet kokiu atveju, atvykus iš Minsko autobusu tikrai patogu laiptais nusileisti tiesiai iš atvykimo aikštelės į Šv.Stepono gatvę. O nusileidus nė šimto metrų nereikėtų eiti iki namo, kur galbūt butą nuomavosi Europos humanitarinio universiteto studentė S.Sapega.
Policiją iškvietė praeivis
Norinti jį pasiekti apleistą namą, kuriame prieš savaitę vilniečius taip išgąsdino karstai su žmonių kaulais, reikėtų užlipti į Autobusų stotį ir paėjėti link Šv.Stepono bažnyčios. Tai – sandėlių ir autoserviso įmonių rajonas, bet ir čia jau verda statybos.
Griaučiai karstuose, paliktuose apleistame name labai dažnai minimi vaikiškose šiurpėse, tačiau gyvenime pasitaiko retai.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešųjų ryšių specialistas Tomas Bražėnas portalui lrytas.lt sakė, kad per savo darbo laiką policijoje neprisimena nieko panašaus. Tiesa, kartą žmonės statė namą, iškasė žmogaus griaučius ir kreipėsi į policiją, bet žmonių griaučiai karstuose? Tai negirdėta.
Pagal policijos pranešimą, penktadienį iš ryto praeivis pastebėjo sename name keturis karstus su galimai juose esančiais žmonių kaulais.
Policija atvyko ir tikrai karstuose rado žmonių griaučius.
Dar daugiau sumaišties sukėlė policijos pareigūnų pranešimas, kad jiems pavyko išsiaiškinti, jog griaučius į Šv.Stepono gatvę atgabeno archeologai, kurie esą juos iškasė ... Bernardinų kapinėse.
Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas.
Ne kapinės, o skersgatvis
Tik po kelių dienų paaiškėjo, kad žmonių kaulai karstuose yra ne iš Bernardinų kapinių, o iš skvero priešais Šv.Onos bažnyčią, adresu Bernardinų 10.
Kultūros paveldo departamento direktoriaus patarėjas Robertas Motuza sakė, kad archeologai tą vietą kasinėjo 2020 m. rugpjūtį. Ten buvo rasti XIX amžiuje gyvenusių žmonių palaikai. Archeologai palaikus nuvalė, sutvarkė ir parengė laidojimui. Karstus su palaikais jie saugojo Šv.Stepono gatvėje, susitarę su pastato savininku. Bet penktadienį, kai atsitiktinis praeivis pastebėjo karstus, sargas nesugebėjo deramai paaiškinti, kaip jie ten atsirado ir buvo iškviesta policija.
Departamento žiniomis, archeologinius tyrimus vykdo bendrovė „Teisinga orbita“, vadovaujama mokslų daktaro Lino Girlevičiaus. Gali būti, kad ten palaidoti sukilimo dalyviai, galbūt ten buvo kapinės, bet norint į šiuos klausimus atsakyti reikėtų daugiau tyrimų. R.Motuza patikino nematąs jokių archeologų prasižengimų ar netikslumų.
Gal tik pati situacija sukėlė nepagrįstų spėjimų.
Perlaidoti palaikus – sunku
Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė Audronė Vyšniauskienė pabrėžė, kad archeologai nekalti, kad nepalaidojo iškastų žmonių griaučių ir nuvežė juos į apleistą pastatą Šv.Stepono gatvėje.
Archeologinių tyrimų metu rasti žmonių kaulai yra perduodami Vilniaus universiteto antropologams ir po tyrimų arba ten ir pasilieka arba grąžinami archeologams, kurie turi pasirūpinti juos palaidoti kapinėse Vilniaus savivaldybės paskirtame sklype.
Tačiau šis procesas nėra greitas. Perlaidojimą reikia finansuoti: kažkas turi sumokėti už nuvežimą į kapines, duobės iškasimą, užrašą ant naujojo kapo vietos. Savivaldybėje nėra žmogaus, kuris tuo užsiimtų.
Šiais laikais, kai pinigų visur trūksta, procesas užsitęsia.
Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje Vilniuje buvo „mada“ savo bute turėti peleninę iš tikros žmogaus kaukolės. Kaukolę buvo galima nesunkiai įsigyti iš Senamiestyje dirbusių statybininkų. Bet ši makabriška tradicija jau išnykusi. O ir statybvietėse, radę kažką panašaus darbininkai privalo informuoti apie tai , tačiau žinodami, kad dėl radinių darbai gali būti stabdomi, dažnai „kaulelius“ tiesiog paslepia.
Senasis kelias į Trakus
Istorikas Kęstutis Katalynas teigė, kad Šv.Stepono gatvė – tai senasis kelias iš Vilniaus į Trakus. Dabartinėje Trakų gatvės vietoje iki XV amžiaus buvo pelkė. Dabartine Šv. Stepono gatve ėjo valstybinės svarbos traktas.
1383 metais, kai kryžiuočiai persimetė pas Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą šia trasa buvo pasiųsti maždaug trys šimtai vyrų ir ties Pylimo, Rūdninkų ir Šv.Stepono gatvių sankirta įvyko mūšis. Kryžiuočiai atakavo tris kartus ir buvo atremti.
Toje vietoje žemė buvo nederlinga, ir šalia kelio kūrėsi smuklės. Šiais laikais čia randami gotikinio mūro likučiai. Ši istorinė trasa buvo užtverta mūsų laikais, išplėtus autobusų stotį ir praeiviai nebesupranta, kad eina senuoju keliu, kuriuo žygiuodavo kryžiuočiai.
