Net gretimų kaimų gyventojai neužsuka
Į patį šiauriausią šalies kaimą Aspariškius, esančius Nemunėlio vingyje prie pat Latvijos sienos, važiuojame su viena mintimi – kad tai beveik pasaulio kraštas.
Ir mūsų palydovė Roma Banienė iškart perspėja: žmonių ne ką rasime: jau beveik prieš pusšimtį metų, sovietmečiu, čia gyveno 36 gyventojai, buvo 8 sodybos, o dabar kaime belikę vos du gyvenami namai. Tiesa, trobų yra daugiau, bet jos tuščios, be gyvybės.
Vieta tokia atkampi, kad net gretimų kaimų gyventojai čia beveik neužsuka.
Verta važiuoti ir tris valandas
Išlindę iš miškelio vieškelio, atsiduriame Aspariškiuose. Gerokai nustembame. Vietoj žadėto tuščio kaimo pasitinka vaikų klegesys, išpuoselėtos sodybos, gausūs gėlynai.
Mažyliai laksto naujutėlio medinio namo kieme, jame triūsia ir jų tėvai.
Gražusis naujas namas turi ir erdvią verandą, ji apstatyta lauko baldais.
Čia pat, šalia jaukaus poilsio kampelio, vaikams padaryta smėlio dėžė.
Dvi dukras po kiemą gano vilnietis Mindaugas Jateika.
„Čia žmonos giminės šaknys, senelių namai greta, mes čia vasarojam“, – paaiškina jis.
Iš sostinės nemenkas atstumas, be sustojimų reikia važiuoti geras 3 valandas, bet, anot pašnekovo, verta. Gamta Aspariškiuose be galo graži, vos keli žingsniai nuo namo teka Nemunėlis.
„Per karantiną daug laiko čia praleidom, užsibūdavom ir žiemą“, – sako vilnietis.
Mokslų daktarė išsprendė buitinę problemą
Kaip šovė į galvą taip toli nuo sostinės statytis vasarnamį? Vyras sako, kad geriau tegul apie tai papasakoja žmona Laura. Negana, kad čia jos kaimas, jauna moteris dar yra ir statybos inžinerijos mokslų daktarė.
„Aš pati gryna vilnietė, čia mano mamos gimtinė, bet Aspariškiuose esu praleidusi visas moksleiviškas vasaras“, – pasakoja ji.
Pasak jos, turėti vasarnamį toli nuo miestų ir miestelių yra didžiulis pliusas, ypač dabar, pandemijos laikais. Vaikams daug sveikiau augti gamtos apsuptyje, o ne ant asfalto.
Naujasis namas ką tik iškilo. Jis padarytas iš paprasčiausio vagonėlio.
„Ir anksčiau vasarodavom šitam kaime, bet su mažais vaikais buvo didelis trūkumas, kad vanduo iš šulinio, o tualetas lauke“, – sako ji.
Su namiškiais svarstė, kaip lengviausiu ir pigiausiu būdu pasigerinti buitį.
„Tėtis patarė įsigyti vagonėlį su visa įranga. Taip ir padarėm, jį užkėlėm ant pamatų. Dabar turim karštą vandenį ir kitus patogumus“, – džiaugiasi pašnekovė.
Visas kaimas buvo latviai
Vilniečių namas stovi L.Jateikienės močiutės Austros Dagienės sklype.
„Močiutės mama buvo latvė“, – paaiškina jos vardo kilmę.
Pasak jaunos moters, prieš gerus šešis dešimtmečius, kai gimė jos mama, visas Aspariškių kaimas kalbėjo latviškai.
„Mano mama iki pirmos klasės nemokėjo lietuviškai. Aš vasarodama irgi latviškai pramokau, su giminėmis Latvijoje jų kalba susišneku“, – aiškina.
L.Jateikienė prisimena, kad kai buvo maža iš senos tetulės girdėjo istorijų apie šioje vietovėje kadaise gyvenusius totorius.
„Ji daug visko buvo pripasakojusi, bet tiksliai tų legendų nebeprisimenu“, – apgailestauja ji.
Pyksta, kad per pandemiją išgarsėjo
Užeiti į kitą, gėlėse skendinčią sodybą nepavyksta, nes kelią pastoja pusamžė piktoka moteris.
Ji paaiškina, kad yra vietinė, čia gimusi ir augusi, bet seniai Aspariškiuose negyvena, dabar vieši pas gimines.
Sukti į gražųjį kiemą ji mums neleidžia. Moteris tikina, kad per karantiną pasipylė turistai, ieškantys šiauriausio taško. Anksčiau visas gimtinės žavesys buvęs tas, kad svetimo čia nesutiksi, aspariškiečiai gyveno tykiai ir ramiai, o dabar tos ramybės neliko, pandemija atkampiąją vietą keistai išgarsino.
„Atsibodo, vis važiuoja, po kaimą landžioja, aš juos priiminėju, aiškinu, kur tas šiauriausias taškas. Tapau tokia žinoma, kad jokios reklamos nebenoriu“, – piktai kalbėjo pašnekovė.
Pasak moters, dabar ne kur kitur, o būtent Aspariškiuose į krantą ropščiasi upe keliaujantys baidarininkai, jiems šiuo metu irgi maga surasti tą lentelę, kur parašyta, kad čia pats Lietuvos pakraštys.
Tušti, bet ne bešeimininkiai
Kaimo žvyrkelis atsiremia tiesiog į upę, takelis per žolę nuo skardžio vingiuoja iki pat vandens. Kaip tik praplaukia dvi baidarininkų valtys. Šį kartą į krantą nesuka.
Žvyrkeliu dešiniau matyti dar viena gražiai prižiūrima sodyba su iš lauko akmenų sumūrytu šuliniu. Bet greit tampa akivaizdu, kad tai tik poilsiavietė, nuolatinių gyventojų nėra.
Kairėje irgi namas be gyventojų, bet ne iš tų, negyvų. Kieme matyti statybinių medžiagų ir laikinai nakvynei skirta kemperio priekaba.
Žole apžėlusiu taku einame palei Nemunėlį. Čia jis platokas, vandeningas ir sraunus.
Pakrantėje stovi dar viena vasarnamiu paversta sodyba. Su gėlynais ir bitynu sename sode.
Toliau už jos, pačiame kaimo gale, antras nuolat gyvenamas Aspariškių namas. Tai keramikų Nadijos ir Viktoro Lukovnikovų namai.
Anei šapelio ar stagaro
Menininkų sklypas, galima sakyti, parodinis, kiekvienas ūkio rakandas ne bet kaip, o kažkaip ypatingai gražiai padėtas, sudaro menišką kompoziciją. Daržas idealiai tvarkingas, net pūdymas suartas lyg pagal liniuotę, anei šapelio ar stirksančio stagaro.
Ir aprūkę puodai ant lauko ugniakuro po senutėle alyvine obelim atrodo lyg kūrybinė instaliacija.
Šeimininkė stebisi svečių sulaukusi, pas juos į pasaulio kraštą be išankstinio susitarimo labai retai kas užklysta.
„Neskaitant pandeminių turistų“, – geraširdiškai juokiasi šeimininkas.
Jie menininkų šeimai – irgi galvasopis.
Naujieji turistai lyg vandalai
„Ir anksčiau turėdavom ekskursantų, jie atvykdavo mūsų kūrinių pažiūrėti, tvarkingai ateidavo į sodybą“, – sako moteris. Dabartinis „svečių“ kontingentas visiškai kitoks.
„Per kovidą daugelis niekur išvažiuoti negali, tad ieško, ką aplankyti Lietuvoje, ko dar nematę, o Aspariškiai kaip tik pažymėti turistiniame maršrute, tai čia būriais plūsta ir jo ieško“, – kalba V.Lukovnikovas.
Kukli lentelė su žyma apie šiauriausią tašką yra ne šiaip laukuose, o keramikams priklausančioje žemėje. Kelio iki jos nėra, vietą galima pasiekti tik siauru lauko, vėliau miško takeliu. Dabar ten net nenušienauta, žolė iki kaklo.
„Mums žmonės netrukdo, negaila, tegu eina, bet kai pradeda elgtis piktybiškai, tada jau nemalonu“, – kalba taikus ir geraširdis vyras.
Įdomybių ieškotojai nepaiso nuorodos, kad takas yra tik pėsčiųjų, ir per privačias žemes iki lentelės braunasi visokiu transportu: vieni su galingais automobiliais, kiti su keturračiais. Išmauroja pievas, suniokoja miškelio rėžį.
„Braunasi į priekį tol, kol keturratis užbuksuoja, užklimpsta, tada kyla ermyderis“, – naujaisiais keliautojais baisisi ramaus kaimo senbuvis.
