Per tris pastaruosius dešimtmečius keitėsi tiek kauniečių galimybės įsigyti trokštamą būstą, tiek vyraujančios rinkos nuotaikos.
Rimčiausius galvosūkius sprendžia jaunos šeimos. Ką rinktis – kuklų būstą arčiau centro ar erdvesnius namus atokiau nuo miesto šurmulio?
Net nesunkiai suradus atsakymą į pagrindinį klausimą iškyla naujų – kaip įsigijus būstą pasikeis gyvenimo būdas, kur veiks artimiausias prekybos centras ir ugdymo įstaigos vaikams, ar pakaks lėšų išlaikyti antrą šeimos automobilį?
Vis dėlto paieškos dažniausiai apsiriboja trimis pagrindinėmis kryptimis – tai miesto centras, vadinamieji miegamieji rajonai ir užmiesčio teritorija.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docentas Martynas Marozas neabejoja, kad griauti vadinamųjų miegamųjų Kauno rajonų artimiausiu metu tikrai neteks, o gyvenamųjų erdvių plėtra į užmiestį turėtų sustoti, nes tai labai brangiai kainuoja.
– Koks būstas šiuo metu kauniečiams atrodo patraukliausias? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo M.Marozo.
– Stebint situaciją matyti didėjantys priemiesčiai, o tai natūraliai sukuria migraciją – žmonės važinėja į darbą, parduotuves, vežioja vaikus. Poreikis turėti automobilį tampa neišvengiamas.
Jeigu norima gyvenamosios aplinkos su nedideliu žemės sklypu, pasiūla nėra didelė.
Tenka rinktis būstą Žaliakalnyje, kuriame visi nori gyventi, tačiau ne visi gali, ir užmiesčio valdas, kuriose žmonės nori kurtis ir turi išteklių tai padaryti.
Vienas unikalesnių projektų – Fredos miestelis, kuriame galima rasti mažaaukštės statybos gyvenamųjų pastatų pačiame miesto centre – tai, ko reikėtų Kaunui.
– Kauno meras Visvaldas Matijošaitis stebėjosi ir pyko, kad tuštėja miesto centras. Ar jis tikrai nepatraukli vieta gyventi?
– Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone. Kauno centras vis dar lieka viena patraukliausių vietų gyventi pagal paslaugų išplėtojimą, erdvinę kokybę, atstumą iki darbo vietos. Miestas daug nuveikė gražindamas viešąsias erdves, įrengta daug vaikų žaidimo aikštelių.
Centre išties kyla sunkumų vaikų turinčioms šeimoms, kurios negali gyventi be automobilio, nes jam pastatyti vietų nuolat trūksta ir jų nepadaugės.
Kita vertus, centras yra brangi vieta, o didžioji dalis nekilnojamojo turto skirta trumpalaikei nuomai – turistams.
Reikėtų išsamesnio tyrimo siekiant įsitikinti, ar tikrai miesto centras tuštėja, ar tai tik mūsų įsivaizdavimas.
– Kurie Kauno miegamieji rajonai yra patraukliausi, o kuriuose gyventojai vengia kurtis?
– Nenorėčiau rajonų reitinguoti, visi jie turi privalumų ir trūkumų. Vienas juos vienijantis bendrumas – įrengta visa reikalinga socialinė infrastruktūra. Žvelgiant iš erdvinės kokybės pozicijų, plotai tarp namų dabar, užaugus medžiams, primena parką.
Naujos statybos rajonai to dažniausiai neturi arba infrastruktūra plėtojama labai fragmentiškai. Vienintelė problema – išlaidos šildymui, nes namai statyti seniai ir jų parametrai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Taip pat išlieka aktuali automobilių statymo problema, tačiau ji kelia rūpesčių daugelyje vietų.
Gyvenant senuosiuose miesto rajonuose galima puikiai išsiversti ir be asmeninio automobilio, nes Kaune puikiai išplėtotas visuomeninis transportas – maršrutai, kelionės greitis visiškai tenkina keleivių poreikius.
Seniesiems Kauno rajonams būdingas monofunkciškumas, todėl jie ir vadinami miegamaisiais.
Gyvybingam miestui reikia trijų dalykų – būsto, darbo vietų ir laisvalaikio leidimo taškų. Senuosiuose rajonuose mažai tiek darbo, tiek laisvalaikio leidimo vietų.
Trūksta miesto centro jausmo, kuris pasireiškia skirtingais žmonėmis, skirtingais verslais, didžiule pasiūla klientui, jaukumu. Dėl šios priežasties žmonės važiuoja į miesto centrą norėdami tiesiog pasivaikščioti ir pasigrožėti aplinka.
– Galima suprasti, kad miegamųjų rajonų visiškai nurašyti negalima?
– Jokiu būdu. Neseniai atlikome tyrimą ir išsiaiškinome, kad pusė šalies gyventojų gyvena sovietmečiu statytuose daugiabučiuose.
Kitas svarbus atradimas – jeigu juos renovuosime tokiu pat tempu, kokiu renovuojame dabar, darbus baigsime maždaug 2120 metais.
Didžiosios dalies būsto fondo techninė kokybė prastėja. Svarstyti juos nugriauti būtų visiškai utopinė mintis, todėl reikėtų galvoti apie kompleksinę renovaciją.
Pažiūrėkime, kaip vyksta renovacija. Pakeičiami langai, atnaujinamas fasadas, tačiau liftai nestatomi, automobilių statymo problema lieka neišspręsta arba išsprendus ją viename kieme kyla dar didesnių bėdų aplinkinių namų gyventojams.
Vieno namo renovacija nieko neišsprendžia, tačiau būstas sovietmečiu statytame rajone galėtų tapti geidžiamiausiu produktu nekilnojamojo turto rinkoje.
Būtina kalbėti ne tik apie renovacijos metu pagerintus energetinius parametrus, bet ir geresnį daugiabučių pritaikymą smarkiai senstančiai visuomenei. Senoliams kasdien vis sunkiau užlipti į 4 ar 5 aukštą, todėl gali prireikti maistą jiems nešiojančio socialinio darbuotojo.
– Kokios tendencijos būsto rinkoje turėtų vyrauti per artimiausius 5–10 metų, kaip gali keistis kauniečių poreikiai ir norai?
– Plėtra užmiestyje neturėtų ilgai tęstis, nes tai miestui labai brangiai kainuoja. Plėtrą turėtų pristabdyti ir atsirasiantis infrastruktūros mokestis.
Galbūt žemė užmiestyje pigesnė, tačiau infrastruktūros sukūrimas yra labai brangus ir tokiu būdu sudeginame labai daug pinigų.
