Kovo pradžioje vidaus reikalų ministrės, klaipėdietės Agnės Bilotaitės viešai ištarti žodžiai, jog neverta kelti panikos, nes Lietuvoje yra pakankamas slėptuvių skaičius, pasitikėjimo nekelia ir kvepia pavojinga saviguoda.
Slėptuvių yra, bet jos – labiau seniai apleisti istoriniai mauzoliejai, nei saugūs laikini prieglobsčiai gyventojams.
Mūsų uostamiestis gali būti vienas iš pirmųjų atakuotų strateginių objektų šalyje, todėl Klaipėdos miesto taryba Savivaldybės administracijai nurodė sudaryti specialią darbo grupę, kuri iki balandžio 1-osios turės išanalizuoti civilinės saugos slėptuvių situaciją mieste bei, įvertinusi jų būklę, skirti reikiamą finansavimą slėptuvėms remontuoti, įrangai ir aprūpinimui karinės krizės atveju.
Tačiau jau dabar ryškėja esminė problema: absoliuti dauguma panaudotinų sovietinių slėptuvių, kurių skaičiuojama per 40, yra privačiose teritorijose, todėl miestas net norėdamas teisiškai negalėtų investuoti į jas mokesčių mokėtojų pinigus.
Grėsmingos užuominos
Šią savaitę Rusijos karinių pajėgų jau ketvirtą savaitę griaunamos ir deginamos Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė: „Tik laiko klausimas, kada Rusijos raketos nukris jūsų teritorijoje, NATO teritorijoje.“
Sovietų Sąjungos griūties inspiratorė, NATO narė Lietuva atsidūrė po didinamuoju stiklu: esą būtent mūsų šalis ir bus ta kita, ant kurios užgrius Rusijos armija, jei Ukraina kris.
Viena iš netikėtai sėkmingo ir efetyvaus Ukrainos pasipriešinimo okupantams priežasčių – šalis nuo pat 2014-ųjų Krymo aneksijos nuosekliai ruošėsi karo grėsmei. Tuo tarpu po Europos Sąjungos ir NATO sparnais saugiai jautusis Lietuva tiesioginiam kariniam kontaktui dėmesio beveik neskyrė.
Po vasario 24-osios viskas pasikeitė. Matydami, kaip be skrupulų rusai Ukrainoje atakuoja net civilinius objektus, šluoja nuo žemės paviršiaus ištisus gyvenamuosius kvartalus, bombarduoja ligonines, gimdymo namus, apie būtinybę įvertinti Lietuvos galimybes evakuoti bei saugiai paslėpti civilius gyventojus prabilo ir Lietuvos prezidentūra.
Ji pripažino, kad karo atveju laikinam gyventojų prieglobsčiui skirtų „kolektyvinės apsaugos statinių būklė šiandien Lietuvoje nėra labai gera“. Pats šalies vadovas Gitanas Nausėda ištarė tokius žodžius: „Vakar dienos būdai, priemonės ir tempas nebetinka atsakyti į šiandienos grėsmes. Visais lygiais – nuo NATO iki kiekvieno piliečio – turime rengtis totalinei visuotinei gynybai.“
Pastaroji – Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkių atsakomybės baras. Kas kita – civilių gyventojų pasiruošimas.
Miestuose kolektyvinės apsaugos statiniais laikomos mokyklos, kurios griūtų kaip kortų namelis oro atakos atveju. Požeminiai garažai po daugiaaukščiais namais taip pat ne geriausia išeitis, nes iš pavyzdžių Ukrainoje žinome, jog rusų pajėgos pirmiausia ir taikosi į daugiaaukščius.
Šiems sugriuvus garažuose buvę žmonės būtų įkalinti arba net žūtų. Požeminių ir saugių metro tinklų mūsų šalyje nėra. Individualūs rūsiai – viena iš išeičių, tačiau tai – ne kolektyvinės slėptuvės, o jų Klaipėdoje esama, tačiau nė viena nepritaikyta naudoti.
Žiojėja skylė
Situacija Klaipėdoje yra savotiška: uostamiesčio Savivaldybės administracijos Civilinės saugos skyriaus nuo 2013 metų nebėra, o už civilinę saugą ir mobilizaciją atsakingi keli specialistai, dirbantys kituose skyriuose. Tuo tarpu, pavyzdžiui, kaimyninėje Neringos miesto savivaldybėje Informacinių technologijų ir civilinės saugos skyrius yra.
„Vakarų ekspresas“ raštu kreipėsi į municipalinę valdžią ir paklausė, kiek šiuo metu uostamiestyje yra paruoštų civilinių slėptuvių karo atveju ir kur jos yra. Atsakymą parengė Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Marius Poimanskis, kuris informavo, jog 2009 m. pakeitus Civilinės saugos įstatymą, nuo 2010 m. pasikeitė civilinės saugos teisinė bazė, taip pat ir reikalavimai apsaugant gyventojus ekstremaliuoju ar karo atveju.
„Civilių gyventojų apsaugai Klaipėdoje slėptuvių nėra įrengta. Gyventojams pavojaus atveju apsaugoti yra numatomos ne slėptuvės, o kolektyvinės apsaugos statiniai (KAS). Jie yra skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui. Šie pastatai pažymėti specialiuoju ženklu – lygiakraščiu mėlynu trikampiu oranžinio fono kvadrate, apibrėžtame mėlynos spalvos rėmeliu“, – teigė jis. Pažymėta, kad dažniausiai tokie statiniai yra mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai. Klaipėdos mieste KAS kolektyvinei gyventojų apsaugai numatyta panaudoti 32-ų švietimo įstaigų patalpas.
„Bombardavimo, atakų iš oro metu gavus pranešimą „ORO PAVOJUS„ reikia skubėti į saugią nuo karo grėsmių priedangą, požeminę pėsčiųjų perėją, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, tunelį, rūsį.
Su savimi turėti dokumentus, pinigus, negendančių maisto produktų, geriamojo vandens, būtiniausių medikamentų, tualetinių reikmenų, nešiojamąjį radijo imtuvą ir atsarginių elementų, mobilųjį telefoną“, – rašoma atsakyme.
Anot M. Poimanskio, civilių evakuaciją, ryšio palaikymą ir kitus strateginius klausimus koordinuotų Gyventojų evakavimo ir priėmimo komisija, kurią gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai, dėl kurios bus vykdoma evakuacija, sušaukia Savivaldybės administracijos direktorius. Koordinacinio centro vieta numatyta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje Liepų g. 11.
Savo ruožtu kovo 10 d. Klaipėdos miesto Tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją išanalizuoti civilinės saugos slėptuvių situaciją uostamiestyje.
Vokiškas paveldas
Istoriškai Klaipėda po Septynerių metų karo (1756-1763 m.) palaipsniui tapo miestu-tvirtove. Tad iš XVIII a. yra išlikę tų laikų įtvirtinimų, kurie galėtų būti panaudoti kaip kolektyvinės slėptuvės.
Kitas miesto fortifikacijos etapas – Antrasis pasaulinis karas: nuo 1939 m. uostamiestyje ir jo apylinkėse suformuotas ištisas gynybinis žiedas (priešlėktuvinės artilerijos pabūklų kompleksai su požeminiais bunkeriais), laikinos slėptuvės nuo bombardavimų įrengtos ir pačiame mieste: po gatvėmis, kiemuose ir kt.
Tačiau daugiausiai kolektyvinių slėptuvių (įvairiais duomenimis, – nuo 43 iki 53) buvo įrengta vadinamojo Šaltojo karo metu praėjusio amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose. Bėda, kad jos tapo apleistos ir nebeprižiūrimos, dauguma – privačiose teritorijose.
Savivaldybės specialistai niekada nėra jų inventorizavę ir net nežino tikslaus jų skaičiaus, kur jos yra, todėl į pagalbą gali ateiti istorijos entuziastai, išlandžioję bei susipažinę bemaž su visais tiek Antrojo pasaulinio karo bunkeriais, tiek sovietinėmis slėptuvėmis. Organizacijos „Memel Nord“ lyderis Aivaras Kurskis „Vakarų ekspresui“ teigė, jog Rusijai užpuolus Lietuvą aktualios taptų ir vokiškosios fortifikacijos.
„Klaipėda Antrojo pasaulinio karo metu buvo ypač gerai parengta gynybai, todėl ir įvairiausių slėptuvių tinklas yra išplėtotas. Dabartiniai Rusijos armijos veiksmai, puolimo metodai, naudojama karinė technika Ukrainoje pademonstravo, kad okupantai nelabai ir pažengė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Štai, kodėl to laikotarpio įtvirtinimai, nors ir 80-ies metų senumo, gali būti pritaikyti. Dalis paveldo tiktų kolektyvinėms slėptuvėms, dalis – mažesniam žmonių kiekiui, bet tai yra geriau, nei būti visiškai be priedangos“, – teigė jis.
Bene geriausiai išlikusios yra priešlėktuvinės gynybos baterijos „Memel Nord“ Giruliuose bei „Schweinrücken“ (Alksnynės) Kuršių nerijoje ties Kiaulės Nugara su išvalytomis požeminėmis bunkerių patalpomis.
Analogiškos baterija „Götzhöfen“ (privačiame sklype), tik užversta žemėmis ir apsemta, apleista, tačiau turinti išlikusį bunkerių tinklą po žeme yra ties Šilutės plentu, Lypkių gatvėje. XVIII a. menančiame vadinamajame Jono kalnelyje – dar vienas Antrojo pasaulinio karo laikais įrengtas bunkeris.
Nepamiršti reikėtų ir Mėmelburgo piliavietės: požeminės jos poternos, ypač – šiaurinė bei rytinė (jos dalis – vokiečių įrengta slėptuvė) kurtinos taip pat tiktų civilių apsaugai.
Mažesnės, tačiau patikimos galėtų būti tunelinės slėptuvės: ties Bangų g. 27 (driekiasi po gatve), prie geležinkelio stoties (vienoje iš jų įrengtas „Pabėgimo kambarys“), ties Plytų g. 10 (ilgiausia mieste vokiška tunelinė slėptuvė), ties Joniškės g. 27, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme, Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos filialo Baltikalnio g. 10 kieme ir kt. Po kelis žmones galėtų pasislėpti ir vadinamuosiuose stebėjimo postuose Liepų g. 55 kieme, Klaipėdos vaikų ligoninės kieme Kristijono Donelaičio g. 7 ir kt.
„Dauguma tų slėptuvių – apleistos, reikėtų jas iškuopti, išvalyti ventiliacijos angas, įvesti elektrą, parengti 72 val. išgyvenimui. Turime suprasti, kad slėptuvės – kaip šalmas kariui: nuo tiesioginio bombos ar raketos smūgio jos niekaip neapsaugos, tačiau dauguma žmonių bombardavimų metu žūva ne nuo tiesioginių pataikymų į objektus, o nuo šalutinių padarinių: skeveldrų, griūvančių konstrukcijų, plytų ir pan.
Todėl tie bunkeriukai, mažesni ar didesni, gali išgelbėti gyvybes. Būtų tikrai prasminga atlikti tų paveldo objektų inventorizaciją ir įvertinti jų būklę, nuspręsti, kur ir kaip galima kažką sutvarkyti, pritaikyti karo atveju“, – svarstė A. Kurskis.
Sovietinės slėptuvės
Kita ir didžiausia slėptuvių grupė susijusi jau su sovietmečiu. Įvairius apleistus paveldo objektus tyrinėjantis ir, ko gero, geriausiai mieste Šaltojo karo laikų slėptuves, jų būklę pažįstantis tinklaraštininkas Kristupas Armonaitis „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad mieste yra suskaičiavęs 43 tarybines požemines slėptuves.
Tiesa, jos įrengtos ne apsaugai nuo bombardavimų, bet radiacijos, mat sovietinė valdžia paranojiškai bijojo atominio karo. Paradoksalu, kad juo Europai grasina ir dabartinis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas.
„Tos slėptuvės – įvairių dydžių ir buvo įrengiamos kone kiekvienai įmonei. Jeigu pastatas didesnis – pastato sutvirtintame rūsyje, jeigu įmonė neturėdavo didelio administracinio pastato – buvo įrengiamos teritorijoje kaip atskiras statinys. Tokių Klaipėdoje yra nedaug. Didžioji dalis slėptuvių, žinoma, apleistos, o dėl tos priežasties ir apsemtos.
Laikui bėgant būna pažeista perdanga, taip pat ir nusausinimo sistemos nebeveikia. Prisideda ir Klaipėdoje gana aukštai esantys gruntiniai vandenys. Taigi praktiškai visos apleistos ir neprižiūrimos slėptuvės būna daugiau ar mažiau apsemtos“, – pasakojo jis.
Dar labai priklauso nuo metų laiko. Vasaros metu natūraliai vandens būna gerokai mažiau. Anot K. Armonaičio, didžioji bėda, jog vanduo naikina arba jau sunaikino visą vertingą išlikusią įrangą, kuri praverstų nelaimės atveju.
„Gultai, stalai, suolai ir panašiai. Labai smarkiai apleistos slėptuvės niekam tinkamos jau būtų. Durys išvogtos, viduje pilna šiukšlių. Ukrainos atvejis parodė, jog apsaugai tinka viskas. Net ir daugiabučio rūsys. Manau reiktų peržvelgti tai, ką jau turime.
Tiesa, visos geriausiai išlikusios slėptuvės yra jau seniai privatizuotos ir priklauso privačioms įmonėms arba asmenims. Klaipėdos miesto savivaldybei, mano žiniomis, priklauso vos kelios varganos slėptuvės. Geriausiai išsilaikė saugomose teritorijose esančios slėptuvės. Didžiausios – Klaipėdos uosto įmonių nuomojamoje žemėje“, – teigė tyrinėtojas.
Pati didžiausia, apie 1 500 žmonių galinti priglausti slėptuvė, yra uosto teritorijoje. Antroji pagal dydį – buvęs komandinis punktas-vadavietė Dubysos g. 39. Ši dabar apsemta, tačiau puikiai išlikusi, 600 kv. metrų ploto slėptuvė priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei.
Valdiška galima vadinti ir slėptuvę (tiesa, nedidelė, bet labai giliai po žeme), esančią po AB „Klaipėdos energija“ kaminu Šilutės pl. 26. O štai municipalinei valdžiai priklausančią slėptuvę Pilies g. 2A ruošiama nugriauti (jos vietoje išplėsti esamą automobilių stovėjimo aikštelę).
Sovietinių slėptuvių panaudojimo ir jų pritaikymo žmonių apsaugai XXI a. argumentu galėtų būti ir tai, kad šie požeminiai ar po pylimais esantys objektai išsibarstę plačiai po visą miestą, jų yra daug, kai kurių būklė – gera, tereikia nusausinti, išvalyti oro kondicionavimo sistemas, elektrifikuoti.
Pvz., Dubysos g. 39 yra išlikę ir šildymo katilai, ir sanitariniai mazgai, ir oro filtravimo sistemos.Žmonės sovietines slėptuves gali lengvai identifikuoti tiesiog vaikščiodami po miestą: paprastai tai būna žemių pylimai su įėjimais, ventiliacinėmis angomis, ant kurių neretai stovi namai.
Negalėtų tvarkyti
„Vakarų ekspresui“ Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis teigė, jog istorinės slėptuvės tikrai vertos dėmesio.
„Sutinku, kad reikia jas revizuoti, bus sudaryta darbo grupė. Tačiau ne taip greitai procesai vyks, nes yra labiau neatidėliotinų darbų, susijusių su karo pabėgėliais iš Ukrainos. Pakviesime į darbo grupę ir istorijos entuziastus, kurie geriau žino, pažįsta tuos objektus“, – sakė jis.
Tačiau dar prieš kovo 10-osios posėdį į klausimą apie slėptuvių panaudojimą M. Poimanskis atsakė, jog „finansavimas slėptuvių atnaujinimui ar pritaikymui nėra numatytas“. Tai – itin svarbus akcentas, kadangi net ir radusi pinigų miesto biudžete Savivaldybė galėtų juos panaudoti tik savo valdomam turtui.
Miestiečių lėšas leisti tvarkant privačiuose sklypuose, privatiems juridiniams asmenims priklausantį turtą neleidžia teisės aktai.
Tai pripažino ir „Vakarų ekspreso“ kalbintas uostamiesčio vadovas Vytautas Grubliauskas:
„Situacija dėl karo Ukrainoje keičiasi labai greitai, todėl neatmesčiau tikimybės, kad centrinė valdžia galėtų pritaikyti tam tikras išlygas, galbūt skubos tvarka pakeisti teisės aktus būtent dėl slėptuvių pritaikymo, investavimo į jas.
Kita vertus, ir pačios tų slėptuvių šeimininkės, daugiausiai – uosto įmonės turėtų būti suinteresuotos investuoti į jas, nes karas paliestų absoliučiai visus. O visų slėptuvių revizija išties yra būtina.“
