Lietuviai karo ar kitos ekstremaliosios situacijos atveju turėtų slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose (mokyklose, darželiuose ir pan.), kuriuose, teigiama galėtų pasislėpti daugiau nei milijonas žmonių.
Socialdemokratų Seimo frakcijos nariai Dovilė Šakalienė, Linas Jonauskas, Eugenijus Sabutis ir Kęstutis Vilkauskas spaudos konferencijoje pristatė, kokią situaciją civilinės saugos srityje mato jie, ir kokių pokyčių, anot jų, reikėtų.
Seimo narė D. Šakalienė kalbėjo pirmąją karo dieną sulaukusi daug klausimų, kur tektų slėptis karo atveju. Ji teigė kreipusis į visas atsakingas institucijas, kad išsiaiškintų, kokia situacija Lietuvoje, tačiau paaiškėjusi atsakingų institucijų nuomonė, jog nereikėtų panikuoti ir per daug apie tai galvoti, nuvylė.
Visgi Lietuva, anot Seimo narės, ne Rusija: visiems turi rūpėti ne tik, kaip kovoti, bet ir kaip apginti bei apsaugoti gyventojus: ne tik kovojančiųjų artimuosius, bet ir tuos, kurie kovoti negali.
Seimo narė teigė turinti keletą prastų žinių, tačiau svarbiausia, kad jos bent buvo pripažintos: teisinis reguliavimas išskiria dvi kategorijas: gyventojus ir pareigūnus, kurie ekstremalios situacijos atveju turėtų užtikrinti sklandų valstybės institucijos veikimą.
Pirmieji turėtų slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose, kurių daugiausia – ugdymo įstaigos su dideliais langais, mažai perdangų ir oro antskrydžių metu taptų spąstais. Slėptuvėse galėtų slėptis tik nedidelė valstybės tarnautojų dalis, tikrai ne visi.
Skaičiuojama, jog iš daugiau nei tūkstančio sovietmečiu įrengtų slėptuvių apie 200 parduota, maždaug 800 būklė nėra aiški. Anot Seimo narės, turime pasirūpinti ne tik pastatyti tam tikrus objektus, juos suremontuoti, sukurti trūkstamą infrastruktūrą, bet ir pakeisti teisės aktus, nes negali būti dvigubų standartų, saugant žmonių gyvybes. Kol kas, anot D. Šakalienės, net nėra reikalavimų kolektyvinės apsaugos statiniams, tik rekomendacijos, o šios – kuklios. Slėptuvių teisinis reguliavimas geresnis, bet jų turi būti pakankamai.
Suomijoje apie Švedijoje apsaugos vietų užtektų apie 80 proc. gyventojų.
Lietuvoje 18 proc. būtų apsaugoti nuo antskrydžių karo metu, 34 proc. galėtų slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose – šį skaičių, pasak D. Šakalienės, tiesiog galima mesti į šiukšlinę, nes karo atveju kolektyvinės apsaugos statiniai netinkami.
Anot Seimo narės, būtina nustatyti reikalavimus statiniams, kurie karo atveju būtų skirti apsaugoti gyventojams, nustatyti reikalavimą kadastro-registro bylose nurodyti žymą „slėptuvė“, kad jas būtų galima inventorizuoti, panaikinti skirtumą tarp eilinių piliečių ir valstybės tarnautojų.
Seimo narys Linas Jonauskas antrino, jog ne tik slėptuvėse, bet ir kolektyvinės apsaugos statiniuose pasislėpti turėtų galimybę ne visi, o dėl didelių langų kolektyvinės apsaugos statiniuose būtų galima apsisaugoti nebent nuo didelio vėjo. Siūloma iniciatyva: po visais naujai statomais visuomeninės paskirties statiniais (prekybos centruose, mokyklose, bibliotekose ir pan.), kuriuose talpinama daugiau kaip 100 žmonių, būtų įrengtos slėptuvės.
Slėptuvių skaičius bent kol kas toks mažas, kad nepasislėptų net svarbiausi valstybės pareigūnai.
Kita vertus, prasidėjus karui Ukrainoje, atsirado daug skelbimų apie parduodamas slėptuves, kurių kainos įvairiausios. Seimo nariai paragino Vyriausybė nustatyti kainų metodiką, kuri tiktų visoms pusėms, ir išpirkti slėptuves, kurias būtų galima naudoti pagal paskirtį, o ne, prireikus, mokėti privačių slėptuvių savininkams už galimybę slėptis, kas būtų prieinama tik turtingiesiems.
L. Jonauskas pritaria, kad nuostatos, jog slėptuvės karo atveju būtų prieinamos tik valstybės tarnautojams neturėtų likti, jos turėtų būti prieinamos visiems. Prioritetas – valstybės tarnautojai, nėščiosios, neįgalieji, moterys su vaikais. Labai svarbu apsaugoti neįgaliuosius, tam šiandien trūksta dėmesio.
Suomijos pavyzdys įkvepia, 70 proc. – šis skaičius turėtų figūruoti: jei ne įstatyme, tai bent strategijose, kad būtų užtikrina galimybė daugumai žmonių, o ne privilegijuotiesiems slėptis slėptuvėse.
Eugenijus Sabutis mano, jog per mažai dėmesio skiriama ne tik galimybei pasislėpti, bet ir evakuacijai, nes Ukrainoje civiliai gyventojai tampa įkaitais, žudynių aukomis. Jo žodžiais, būtina sutelkti dėmesį į evakuacijos problemą, daugiau užduočių deleguoti savivaldybėms, kurios puikiai susitvarkė su COVID-19 pandemija.
Dar vienas aspektas, apie kurį mažai užsimenama, švietimo problemos. Supratimas, kaip elgtis karo atveju, labai svarbu, nes galima parengti daug planų, nupiešti daug lentelių, bet jos guli stalčiuose. Švietimas svarbus ne tik ugdymo įstaigose, bet kalbant apie kiekvieną žmogų. „Sirenos yra svarbios, bet ar kažkur mieste yra veikianti nuoroda į veikiančią slėptuvę? Turi būti ne tik nuoroda, kiekvienas turi žinoti, kur ji yra, kaip paslėpti slėptuvę“, – teigė Seimo narys.
Anot D. Šakalienės, per trisdešimt metų visos Vyriausybės nepadarė savo darbų. Buvo tarsi pamiršta, kad grėsmė Lietuvai nedingo. Kolektyvinės apsaugos statiniai – tarsi patyčia, jie nesaugo.
„Jei investuojame į gynybą, tiek pat dėmesio turime skirti gyventojų apsaugai. Panevėžio mamos, auginančios autistiškus vaikus, klausė, kada bus organizuojamos pratybos tokiems tėvams, nes nuvesti tokį vaiką į slėptuvę, kuris nėra buvęs slėptuvėje, būtų praktiškai neįmanoma“, – kalbėjo Seimo narė.
Trūksta informacijos gyventojams, kaip įvertinti, ar jų rūsys ar kitos patalpos tiktų oro antskrydžių atveju, tam taip pat turėtų būti skirta pakankamai dėmesio.
