Žemuosiuose Šančiuose, A.Juozapavičiaus prospekte, esantis 120-uoju numeriu pažymėtas sklypas teršiamas daugiau kaip 100 metų. Čia dar 1862 metais buvo įkurta gamykla, kurios teritorijoje skalūnų alyvoje ir kituose naftos produktuose buvo mirkomi mediniai pabėgiai.
Gamykla buvo uždaryta 1989 metais, sklypas parduotas privačiai įmonei. Tačiau į gruntą įsiskverbę teršalai iki šiol teka į už prospekto esantį Nemuną ir stabdyti taršą kol kas bandoma tik laikinomis priemonėmis.
Į kovą su šiuo taršos šaltiniu pirmiausia pakilo paprasti Žemųjų Šančių gyventojai. Viena jų – Kranto alėjos seniūnaitė Rita Namikė, kuri pati yra mačiusi, kaip buvo mirkomi pabėgiai ir teršiama aplinka.
Kauniečių pastangomis įvairių šalies institucijų atstovai jau pradėjo svarstyti, kaip teršalus šalinti, kol tiksinti ekologinė bomba nesprogo.
– Esate šančiškė ir tai, kad šiame gyvenamajame rajone netoli geležinkelio stoties ir geležinkelio tilto dar nuo caro laikų veikė medinių pabėgių mirkymo gamykla, jums buvo seniai žinoma. Sakėte, kad ir pati matėte, kaip gamykla atrodė sovietmečiu. Papasakokite, kas įstrigo į atmintį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Namikės.
– Vienoje profesinėje mokykloje, kuri dabar yra Kauno kolegija, studijavau medžio apdirbimo ir baldų pramonės mokslus. 1985 metais mus, studentų grupę, dėstytojai nuvedė į pabėgių mirkimo gamyklą.
Atsimenu, sklype stovėjo keli dideli apvalūs į cisternas panašūs įrenginiai – autoklavai. Mediniai pabėgiai buvo sukrauti ant vežimėlių. Juos darbininkai įstumdavo į įrenginius ir naudojant didelį slėgį pabėgiai buvo įmirkomi skalūno dervoje bei kituose naftos produktuose.
Baisiausia, kad kai pabėgiai būdavo ištraukiami, nuo jų derva varvėdavo tiesiog ant žemės, nes jokios apsaugos, grindinio nebuvo įrengta. Šioje teritorijoje ir aplinkui tvyrojo nemalonus kvapas.
Jau tada buvo kalbama, kad skalūnų derva yra nuodinga.
Tačiau žmonės to metų metus nepaisė. Esu girdėjusi pasakojimų, kad geležinkelyje atitarnavusius pabėgius, kurie būdavo išardyti, kauniečiai naudodavo statydami savo namus.
Kai atsiranda proga, visada stengiuosi papasakoti, ką atsimenu, kaip veikė gamykla, kur ir kaip buvo naudojami pabėgiai. Man keista, kad daugiau tokių prisiminimų girdėti nėra tekę. Nejaugi jau neliko toje gamykloje dirbusių ar kitaip su išmirkytų pabėgių naudojimu susidūrusių žmonių, kurie galėtų papasakoti daugiau?
Manau, kad bet kokia informacija naudinga, ji galėtų praversti sprendžiant, kaip užterštą teritoriją išvalyti. Tai svarbu ir kaip miesto ir miestiečių istorijos dalis.
– Jūs ne tik bandote užpildyti žinių spragas, bet ir aktyviai siekiate, kad tarša būtų mažinama. Kodėl tai rūpi?
– Kai pėsčiomis iš Kauno centro einu namo Nemuno krantine, kartais jau priėjusi Nemuno salą pajuntu nemalonų tepalo kvapą. Netrukus vandenyje galima pastebėti ir mėlynas blizgančias dėmes. Tarša iš užteršto sklypo į Nemuną dažniau pasklinda, kai vandens lygis pakyla.
Kiti Žemųjų Šančių gyventojai pastebėjo, kad teršalai į vandenį dažniau patekdavo netoli geležinkelio tilto Nemuno pakrantėje pradėjus statyti du daugiaaukščius namus, – kai į žemę buvo kalami jų poliai.
A.Juozapavičiaus prospektas labai judrus, greta esančiu geležinkelio tiltu vežami dideli svoriai. Manau, kad visos šitos aplinkybės taip pat skatina teršalų išsiskyrimą ir patekimą į Nemuną.
Teko skaityti, kad netrukus teršalai jau gali pasiekti gruntinius vandenis. Tai – labai pavojinga, todėl tylėti ir nieko nedaryti nebegalima.
– Kauno savivaldybei ši problema žinoma, bet įrengtos tik laikinos apsaugos priemonės. Sklypas, iš kurio teka teršalai, yra privatus. Miesto atstovai mano, kad šia problema turi rūpintis valstybinės institucijos. Tad ar kas nors reaguoja į gyventojų pranešimus apie didėjančią taršą?
– Pastebėjusi teršalus jau ne vienus metus apie juos pranešdavau tai seniūnijai, tai savivaldybei, bet kokių nors ryžtingų veiksmų taršai užkirsti kelią niekas nesiėmė. Vandenyje būdavo įrengiamos boninės užtvaros, kurios sulaiko teršalus, bet jas tai srovė nunešdavo, tai jos persipildydavo ir teršalai nuplaukdavo Nemunu.
Esu jau tokia, kad jei imuosi kokio nors darbo, jį turiu atlikti gerai. Nusprendžiau, kad apie taršą įvairioms institucijoms pranešinėsiu nuolat ir atkakliai.
Prieš ketverius metus ir vėliau, vos pastebėjusi teršalus, iš karto skambindavau aplinkosaugininkams, savivaldybei, ugniagesiams. Tai daryti pradėjau raginti ir kitus gyventojus. Juk kai vienas dėl ko nors išsišoka, paprastai būna užmėtytas kepurėmis. Kai savo interesus pradeda ginti didesnė grupė žmonių, yra daugiau vilties, kad paprastų žmonių balsas bus išgirstas, dėmesys atkreiptas.
Pastebėjome, kad kai apie taršą pranešame Aplinkos apsaugos departamento aplinkosaugininkams, reakcija būna greita. Tuoj atvyksta ugniagesiai gelbėtojai, vandenyje įrengia apsaugines užtvaras, jas geriau prižiūri, tačiau toks sprendimas – laikinas.
– Dėl taršos sutramdymo kovojate daug metų, bet iki šiol mažai kas pasikeitė. Ar vis dar tikite, kad situacija pagerės, ir kas tuo turi rūpintis?
– Pastaruoju metu šia situacija pradėjo domėtis įvairių ministerijų atstovai, Seimo nariai. Yra pasiūlymų nukasti mažiausiai 8 metrus užteršto grunto paviršiaus. Gruntą reikėtų šalinti ne tik iš užteršto sklypo, bet ir po A.Juozapavičiaus prospektu, Nemuno pakrantėje. Jį išvežti, utilizuoti, atgabenti naujo grunto.
Mano nuomone, sklypo, kuris užterštas, savininkas to padaryti nepajėgtų, nes darbai gali kainuoti milijonus eurų. Be to, sklypą ne dabartinis jo savininkas užteršė. Tai mūsų visų problema ir jos pašalinimu turėtų rūpintis valstybė.
