Penkerius metus Kaune gyvavusi programa „Svajonių kiemas“ padėjo atnaujinti kelių šimtų daugiabučių aplinką, tačiau miesto vadovai norėtų programą smarkiai išplėsti ir prabilo apie ištisų kvartalų atnaujinimą. Visas Kaunas suskirstytas į 40 kvartalų.
Savivaldybės užsakymu urbanistikos specialistai atliko tokio projekto studiją, kurią pateikė susipažinti ir kauniečiams.
„Tai mūsų idėjos, kaip galima pagražinti miestą“, – tikino Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gedeminas Barčauskas.
Kaune stovi apie 4000 senos statybos daugiabučių ir tik 6 proc. jų renovuoti. Dirbant tokiais tempais, renovaciją pavyktų užbaigti maždaug 2105–2110 metais.
Pasak G.Barčausko, toks scenarijus neatrodo patrauklus, mat didžioji dalis daugiabučių statyti prieš 50–70 metų, o gyventojų poreikiai bei įpročiai per tiek laiko smarkiai pasikeitė.
– Studijos pristatymas Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje vyko neatsitiktinai. Kodėl? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo vieno studijos autorių, urbanisto, Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojo Martyno Marozo.
– Sudarėme renovacijos prioritetų žemėlapį ir Čečėnijos Nepriklausomybės aikštę galime pavadinti tašku, kurio prieigose esančių kvartalų atnaujinimas sukeltų didžiausią efektą taupant energetinius išteklius, gerokai padidintų nekilnojamojo turto kainą. Jeigu šioje vietoje prasidėtų kokybiška renovacija, galima būtų padaryti didžiausią poveikį.
Kalniečiai, Eiguliai yra tankiausiai apgyvendintos vietovės Lietuvoje.
Vien Eiguliuose gyvena daugiau žmonių negu visame Utenos rajone.
Maždaug 1970 metais tai buvo vieni geriausiai vertinamų Kauno rajonų, galimybė juose gyventi prilygo svajonės išsipildimui.
Norėtume šiuos rajonus prikelti naujam gyvenimui. Mėgindami konceptualiai pažvelgti į jų ateitį atlikome studiją. Įvertinome infrastruktūrą, viešąjį transportą – jo daug ir žmonės šia transporto rūšimi aktyviai naudojasi, suskaičiavome visas automobiliams stovėti skirtas vietas.
Šioje Kauno dalyje gausu suaugusių medžių ir žalumos – tai didelė vertybė, kurią reikia saugoti. Didžiausios problemos – daugiabučių fasadų būklė bei vietų stygius automobiliams.
– Vietų stygius automobiliams – daugelio gyvenamųjų rajonų bėda. Kokią išeitį regite?
– Norėjome ištirti tikrąjį automobilių stovėjimo vietų poreikį ir jas skaičiavome naudodami droną. Fiksavome net neleistinose vietose paliktas transporto priemones. Paaiškėjo, kad vienam butui tenka 0,7 automobilio. Pagal dabar galiojančius statybos techninio reglamento reikalavimus vienam butui tenka vienas automobilis.
Supratome, kad automobilių statymo vietų stygiaus problemą galima išspręsti tik viso kvartalo masteliu. Daug aikštelių nevykusiai suprojektuotos – jos per plačios arba per siauros. Esant galimybei reikia išvengti kiemuose akligatvių, kuriuose vyrauja didžiausias chaosas.
Parengtame plane numatyta daugiau vietų automobiliams negu šiuo metu naudojama. Tinkamai atlikus darbus galbūt net nereikėtų daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių, nes jose vieta kainuotų 3–4 kartus brangiau negu papildomų vietų įrengimas kiemuose.
– Kokie kiti svarbiausi studijoje pateikti kvartalinės renovacijos akcentai?
– Numatėme 10 kvartalinės renovacijos gairių. Štai keli svarbiausi pastebėjimai.
Sovietmečiu vaikų darželiai ir mokyklos buvo statomos kvartalo viduje, tačiau šiais laikais tai nėra geriausias sprendimas. Jeigu esanti socialinė infrastruktūra sukuria chaosą kvartalo viduje, logiška ją pakeisti ir įkurti arčiau pagrindinių gatvių.
Viešoji erdvė prie pastatų turi būti sprendžiama namų grupės masteliu. Priekinis fasadas viešas, galinė dalis – privatesnė erdvė.
Itin svarbu efektyvus pėsčiųjų takų tinklas. Visi nusistovėję maršrutai iki parduotuvės, autobusų stotelės ar kaimyno namų turėtų būti išsaugoti, nutiesti šaligatviai, o užžėlę nenaudojami takai – panaikinti.
Esant galimybei eiti pėsčiomis gyventojus reikėtų ne priversti, o suvilioti nesinaudoti automobiliu.
Daugiabučiuose ir taip yra per daug butų. Jeigu kalbėtume apie naujas statybas šiuose rajonuose, reikėtų statyti bet ką, išskyrus daugiabučius. Spaudimą infrastruktūrai dėl didelio gyventojų tankio galima sumažinti tik plėtojant infrastruktūrą, o nauji daugiabučiai problemą tik pagilins.
– Ką reikia padaryti, kad parengta viziją virstų tikrove?
– Panašūs daugiabučiai buvo statomi Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Dabar baigiasi jų naudojimo laikas ir tenka spręsti klausimą, kaip pastatus bei jų aplinką atnaujinti.
Labai efektyvių vaistų nėra ir nebus. Viziją parengėme, tačiau liko išspręsti kitus du klausimus – ekonominį ir teisinį.
Lietuva nuo Vokietijos ar Nyderlandų skiriasi viena svarbia ypatybe. Šiose šalyse atskiri pastatai ar net kvartalai priklauso vienam savininkui. Lietuvoje yra apie 1,5 mln. butų ir maždaug tiek pat savininkų, todėl rasti sutarimą nepalyginamai sunkiau.
Privati nuosavybė yra neliečiama. Dėl šios priežasties gyventojai renovaciją turėtų suvokti kaip jų turto bei gyvenimo kokybės pagerinimą, o ne prievartą bei nepatogumus. Galbūt tai galima padaryti per gyventojų švietimą, lengvatas.
Neįsivaizduoju, kad dideli pokyčiai galimi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui.
Kitas klausimas – ekonominis. Valstybė nepajėgi savo biudžeto lėšomis atnaujinti visų daugiabučių, todėl reikia ieškoti kitų finansavimo šaltinių. Vienas tokių galėtų būti užsienio šalių pensijų fondai, tačiau juos domina tik didelio masto projektai.
