Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už dvarui padarytą žalą svarbu nustatyti, kas gali būti laikomas žalą padariusiu asmeniu.
Aptariamoje byloje svarbi aplinkybė, kad airis buvo suklaidintas dėl ketinamo įsigyti turto (pardavėjas garantavo, kad parduodama dvaro sodyba nėra kultūros objektas) ir vėliau jis kreipėsi į teismą dėl dvaro įsigijimo sutarties panaikinimo.
Šalims susitarus, 2024 m. buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią Čekuvos dvaro sodybos pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta dvišalė restitucija, t. y. dvaras grąžintas pardavėjui, o airiui grąžinti sumokėti pinigai.
Apeliacinis teismas pabrėžė, kad šiuo metu airis nėra laikomas dvaro sodybos savininku ir valdytoju, todėl jam negali būti priskiriama pareiga atkurti iki sugadinimo buvusią dvaro sodybos būklę ar atlyginti sodybai padarytą žalą. Taip pat konstatuota, kad nėra pagrindo nepritarti apygardos teismo išvadai, jog airio neteisėti veiksmai dėl nekilnojamajai kultūros vertybei – dvaro sodybai – padarytos žalos yra neįrodyti.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-299–912/2025 įsiteisėja jos priėmimo dieną, tačiau per tris mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.